Šventasis pokylis

20 eilinis sekmadienis (B)
Jn 6, 51–59

Visa išganymo istorija skirstoma į Senąją ir Naująją Sandorą. Pirmojoje Dievas, vykdydamas Abraomui duotą pažadą, išsirenka tautą ir, išvedęs ją iš Egipto, sudaro su ja ištikimybės sutartį – sandorą. Tai įvyko prie Sinajaus kalno. Tautai buvo duota 10 Dievo įsakymų ir daugybė kitokių bendro gyvenimo ir Dievo kulto nurodymų. Kai Mozė tautai paskelbė Dievo valią, tauta džiaugsmingai pritarė: „Visa, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs”. Tada „Mozė paėmė kraują ir juo pašlakstė žmones, tardamas: ‘Tai kraujas sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius’” (Iš 24, 7–8). Ši išrinktosios tautos su Dievu sandora yra Naujosios Sandoros, kurią Jėzus sudarė Paskutinės vakarienės kambaryje, įvaizdis.

Šiandien girdime Jėzaus žodžius: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu yra mano kūnas už pasaulio gyvybę”. Šiais žodžiais Jėzus iš anksto rengia savo tautą įvykiui, kai duona bus paversta jo kūnu ir vynas – jo krauju. Jis iš anksto visus kviečia valgyti šią nepaprastą duoną ir gerti šį nepaprastą vyną. Aukodamas savo kūną ir kraują Jėzus sudaro Naująją Sandorą, atveriančią žmonėms galimybę su juo vienytis. Apie šią sandorą Paulius rašo: „Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią turėjo būti išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: ’Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui’. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: ‘Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui’” (1 Kor 11, 23–25). Tokiais trumpais, bet įspūdingais žodžiais Paulius aprašo Eucharistinės aukos įsteigimą. Ši auka bus Naujosios Sandoros šerdis. Mums tai yra pastovus kvietimas dalyvauti šioje nuolat besitęsiančioje aukoje.

Kai Kristus pirmą kartą prabilo apie savo Kūno valgymą, dauguma žydų nuo jo pasitraukė. Jėzaus kalba apie jo kūno valgymą jiems buvo nesuprantama. Panašiai yra mūsų dienomis. Eucharistija – tai tikėjimo slėpinys, reikalaujantis ypatingo tikėjimo. Suskaičiavę, kiek Lietuvos tikinčiųjų artinasi prie Dievo stalo, gautume liūdnoką statistiką. Kas kliudo tikintiesiems priimti šv. Komuniją? Pirmoji ir esminė priežastis – silpnas tikėjimas. Nekalbame apie tuos, kurie tikėjimą visai prarado, kurie jau šliejasi prie Bažnyčios priešų; kalbame apie tuos, kurie dar išlaiko šiokį tokį ryšį su Bažnyčia. Vis dėlto jie nepajėgia peržengti savo vidutinybės ir neatsiliepia į Viešpaties kvietimą žengti visiškos vienybės su savo Viešpačiu keliu.

Šiandien mes girdime Viešpaties žodžius: „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame”. Sakydamas tuos žodžius Jėzus žinojo, kad jie žmonėms bus sunkiai suvokiami. Bet jis pats pasilieka tarp mūsų, kad mus iškeltų aukščiau nei žmogiškojo suvokimo galimybės, kad padėtų peržengti įgimto proto ribotumą, kad savo malone padėtų įsijungti į Naujosios Sandoros bendriją.

Šiandien noriu jūsų klausti, kodėl dalyvaudami Eucharistinėje aukoje liekate tik stebėtojais? Ar niekad negirdėjote Viešpaties žodžių: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28). Ar netikite, kad tai jūsų Dievo žodžiai? Kodėl nepasitikite, kodėl vengiate savo didžiausio geradario? Sakykite, mieli žmonės, ar pažįstate žmogų, kuriam būtų nereikalinga dvasinė pagalba. Vaikui, jaunuoliui, subrendusiam žmogui, seneliui – visiems jos reikia. Mūsų Viešpats yra pasiryžęs padėti visiems. Gyvenime matome daugybę pavyzdžių, kai silpnas ir menkas žmogus pasiekia šventumo aukštumas. Kartais vienintelis susitikimas su Kristumi Eucharistijoje gali lemtingai pakeisti žmogaus likimą.

Šiandien visi pasvarstykime, kaip labai reikalinga eucharistinė draugystė mūsų jaunimui. Garsusis jaunimo auklėtojas kunigas Jonas Boskas, gyvenimui parengęs tūkstančius apleistų našlaičių, ypač rūpinosi savo auklėtinių religine praktika. Jo Turino mieste įsteigtų namų garsas skambėjo po visą pasaulį. Kunigą Boską dažnai lankydavo įvairūs socialine veikla užsiimantys žmonės. Kartą jį aplankė aukštas Anglijos valdžios pareigūnas, norėdamas iš arčiau susipažinti su kunigo Bosko prieglauda. Apžiūrėjęs įvairias patalpas – dirbtuves, valgomuosius, miegamuosius, jis paklausė kunigą, kokia yra svarbiausia jo pedagogikos taisyklė. Tada kunigas jį nuvedė prie koplyčios durų ir, jas pravėręs, parodė altorių, klausyklas, sakydamas: „Išpažintis ir šv. Komunija – štai mano pedagogikos pagrindai. Klausykla ir altorius…” O, kad dažniau visi apie tai pagalvotume. Šiandien Bažnyčia, tėvai, pedagogai turėtų iš naujo atrasti klausyklą ir altorių, kad galėtų beidėjiškai visuomenei sugrąžinti tvirtą gyvenimo pagrindą, paremtą bendravimu su Jėzumi.

Parengė V. S.