Tikėti – ar pasitraukti?

21 eilinis sekmadienis (B)
Joz 24, 1–2a. 15–17.18b; Ef 5, 21–32; Jn 6, 61–70

Šiandienos Evangelijos ištrauka turi paralelę sinoptinių evangelijų scenoje, kur Jėzus klausia savo mokinių, kuo jie jį laiko. Evangelistas Jonas šį klausimą kelia dar dramatiškiau. Pirmajame skaitinyje iš Jozuės knygos taip pat kalbama apie pasirinkimą. Dievo tautai įžengus į pažado žemę, Jozuė pateikia pasirinkimą Izraelio seniūnams, teisėjams ir pareigūnams. Jozuė siūlo: arba tarnauti Dievui, išvedusiam juos iš Egipto per dykumą, arba priimti amoritų dievus užkariautame krašte. Jozuės pavyzdžiu tauta aiškiai pasirenka Jahvę ir pažada laikytis Mozės ir protėvių sudarytos Sandoros.

Evangelistas Jonas pateikdamas šį epizodą nori pasakyti: Viešpaties Kristaus nestebina tai, kad jį apleidžia daugelis mokinių. Šį Evangelijos fragmentą galime apibendrinti dviem teiginiais. Pirma, žmogus savo likimą laiko savo rankose, jis visuomet gali atmesti Dievo dovaną ir bendrystę su Kristumi. Antra, tikėjimas nėra žmogaus nuopelnas, tai Tėvo dovana, kurios reikia nuolat prašyti. Natūralu patirti sunkumus suvokiant Dievo žodį ar Dievo veikimą. Tačiau dėl to „pasitraukti”, kaip padarė kai kurie Jėzaus mokiniai, yra neprotinga, nes tik Dievo galybė savo metu gali mumyse uždegti tikėjimo šviesą.

Evangelijoje pasakojama, kad Jėzaus žodžiai papiktino daugelį jo mokinių. Norintiems jis duoda raktą: išgirsti, ką sako Jėzus, galima tik klausant dvasia. „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas”. Jėzaus žodžiai yra dvasia, jie teikia gyvybę. Tik taip klausant jo žodžiai įgyja tikrąją prasmę. Tik su giliu besąlygišku pasitikėjimu galime ją įžvelgti. Tačiau drauge tai yra Dievo dovana: „Niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo”. Evangelijoje liūdnai konstatuojama, kad kai kurie Jėzaus sekėjai nuo jo nusigręžė. Jie vėl grįžo į seną aklumą. Tai bene liūdniausi Evangelijos žodžiai. Taip atsitiko šiandien Evangelijoje minimiems mokiniams, vėliau Judui. Galėjo atsitikti Petrui ir kiekvienam iš mūsų.

Jėzus iš pat pradžių žinojo, kas jį įtikės ir net kas išduos. Galima įsivaizduoti, kaip šioje situacijoje susižvalgo likusieji Dvylika. Artimiausi Jėzaus mokiniai nedrįso ištarti atmetimo žodžių, tačiau Jėzus mato jų širdis ir iškelia skausmingą situaciją į šviesą. Jis atvirai pasako tai, dėl ko kiti tyliai murma. Didžiadvasiškas Jėzaus kvietimas matuojamas menkais žemiškais matais. Jėzus reikalauja jų tikėjimo akto. Jis tiesiai paklausia: „Gal ir jūs norite pasitraukti?!” Jėzus nesmerkia ir neprašo, o tiesiog leidžia rinktis: tikėti arba pasitraukti. Eucharistija iki šiandien yra suklupimo akmuo tiems, kurie nori susikurti „grynai dvasinę”, neįpareigojančią religiją, užsidaryti privačiame pamaldume. Petras, Dvylikos vardu atsakydamas Jėzui, tvirtai išreiškia tikėjimą: „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius”. Tai nebe kieti, ne nesuprantami, bet gyvybę teikiantys žodžiai.

Po Jėzaus žengimo į dangų mokiniai supras, ko iki tol nesuprato. Kūniškosios akys ir ausys nedaug tepadeda Dievo stebuklus suvokti. Juos suprasti leidžia tik Dievo Dvasia. Dievo Dvasia padaro kietus Jėzaus žodžius gyvus. Mokiniams reikia tik nepasiduoti ir per greitai neatmesti to, kas pranoksta jų siaurą matymą ir mąstymą. Jėzus nenori pasakyti, kad jo žodžiai suprastini vien simboliškai. Nors Dievo Dvasia veikė slėpiningai, tačiau ji nėra skirta tik kažkokiems išrinktiesiems. Tai ne parapsichologų ar ekstrasensų dvasia. Kiekvienas tikintysis patiria Jėzaus žodžiuose glūdintį gyvenimą. Jėzaus žodis nuskaidrina tikinčio žmogaus suvokimą, suteikia įžvalgos, leidžia džiaugtis ir dėkoti.

Tėvo valia nėra savivalė, vieniems duodanti, o kitiems – ne. Netikintysis negali teisintis, esą jam neduota. Dievas duoda visiems, tačiau ne visi ima. Dievas neverčia priimti jo dovanas. Jei kas mano, kad neturi tikėjimo dovanos, turi visomis galiomis, visa širdimi ir dvasia šios dovanos prašyti. Tuomet jis ją gaus.

Kelias į prisikėlimą veda per kryžių. Dažnai norėtume, kad mūsų gyvenimas būtų lengvas ir malonus. Iš tikrųjų žmogus tampa laimingas tuomet, kai labai intensyviai gyvena dėl kitų. Evangelija yra kelias, vedantis į tokią laimę. Mums gali nuolat iškilti pagunda pasitraukti ar atmesti Evangeliją. Melskime, kad įstengtume šventajam Petrui įkandin atsakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius”.

Parengė V. S.