Širdies šventovė

22 eilinis sekmadienis (B)
Mk 7, 1–8. 14–15. 21–23

Šiandien Evangelija kviečia pažvelgti į save. Viešpats moko, kad visoks moralinis blogis įsišaknijęs žmogaus viduje. „Nėra nieko, kas iš lauko įėjęs galėtų jį (žmogų) sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina”. Jėzus išvardija virtinę nuodėmių, išplaukiančių iš žmogaus vidaus. Visi išoriniai apsiplovimai, kurių reikalavo žydų tradicija, Jėzaus akyse beverčiai, jei žmogus nesistengia nuplauti savo širdies. Viešpatie, iš kur žmogaus širdyje tiek blogio, jeigu tu sukūrei jį gerą? Ar ne tuomet, Viešpatie, susijaukė mano širdis, kai tolimieji mano protėviai pakluso klastingajam žalčiui, užuot paklausę tavo žodžio? Net šv. Paulius, pakviestas į tavo tarnybą, jaučiasi nuolat gundomas: „Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano sąnariuose” (Rom 7, 23). Šv. Jonas nurodo tris blogio šaltinius, glūdinčius žmogaus viduje: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę (plg. 1 Jn 2, 16). Katalikiškoji teologija moko, kad pirmoji žmonių nuodėmė buvusi puikybė. Pirmieji tėvai įsigeidė būti kaip Dievas. Pažvelgę į žmonijos istoriją, matome, kad daugelio nelaimių priežastis yra puikybė. Ar ne iš jos kilo daugelis karų? Išpuikęs žmogus, pajutęs savo galią, dairosi, kam čia ją parodyti. Apie Aleksandrą Makedonietį sakoma, jog jis, užkariavęs tuometinį pasaulį, ėmė liūdėti, nes neliko nenugalėtų šalių. Jis net siuntė pasiuntinius į visas puses, norėdamas sužinoti, bene dar kur nors yra neužkariautų žemių.

Kiek žmonių didžiuojasi savo talentais, savo pasiekimais! Išpuikėlis ne tiktai didžiuojasi savimi, bet kaip įmanydamas stengiasi kitą pažeminti. Jo mėgstamiausia pokalbių tema – žmonių ydos ir klaidos. Iškeldamas kitų silpnybes ir ydas, jis iš tiesų demonstruoja savo pranašumą. Kodėl išpuikęs žmogus toks retas svečias bažnyčioje? To daryti neleidžia jam puikybė. Bažnyčioje reikia priklaupti, nusilenkti. O ką jau kalbėti apie savo kalčių išpažinimą. Labai dažnai žmogų kamuoja kūno geismas. Šiandien matome visuomenėje didelį sąmyšį. Vadinamoji seksualinė revoliucija vertinama kaip žmonijos laimėjimas, bet iš tiesų ji atnešė didelį moralinį nuosmukį. Iškreipta šeimos sąvoka, gausu skyrybų, naikinami negimusieji, pametami gimę. Pažvelkime į vien dėl turtų gyvenančio žmogaus širdį. Jis panašus į Evangelijos turtuolį, kuris, surinkęs gausų derlių, „pradėjo sau vienas svarstyti: „Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus“. Galop jis tarė: „Štai ką padarysiu; nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: <…> Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ O Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk 12, 17–20). Su godumu koja kojon žengia pavydas. Išminties knygoje skaitome: „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį” (Išm 2, 24). Pasak Tomo Akviniečio, pavydas – tai liūdesys dėl artimo gero. Prisiminkime žydų karalių Erodą. Kas jį paskatino žudyti nekaltus Betliejaus kūdikius? Jį užvaldė pavydas ir baimė prarasti karaliaus sostą. Kas, jei ne pavydas, pastūmėjo Jokūbo vaikus parduoti savo brolį Juozapą, kurį tėvas labiau mylėjo negu kitus brolius.

Šiandien prisiminę savo širdyje gyvenantį blogį, prašykime Viešpatį pagalbos išvalyti savo vidų – Šventosios Dvasios šventovę. Kadaise apaštalai prašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis” (Lk 11, 1). Tai buvo Viešpačiui proga paraginti visą žmoniją melstis karštai ir ištvermingai: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta” (Lk 11, 9). O ar aš pakankamai skyriau laiko maldai, ar kada atvėriau Dievui savo sielos negalias? Šiandien vartotojiškoje visuomenėje nelengva kalbėti apie maldą, tačiau matome, kad poreikio melstis praradimas žmogui yra lemtingas. Praradus ryšį su Dievu, telieka tik mažas žingsnis iki dvasinio bankroto. Kas šiandien suskaičiuos krikščionis, gyvenančius tik šia diena, tik sau ir nemąstančius apie gyvenimo prasmę. Pakalbėkime apie svarbiausią dalyką. Kaip priimu šventą Viešpaties Kūną? Šv. Komunija man yra įsipareigojimas sekti Kristų ne tiktai iki Taboro kalno, bet ir iki Golgotos. Ar šventoji Komunija nulemia mano elgseną? Bet ką pasakyti apie Komuniją tam, kuris net nežino, kada paskutinį kartą atliko išpažintį? Jis jau nebežino, kas dedasi jo širdyje, o jeigu ir žino, tai moka savo sąžinę suraminti. Įvairių svaigalų pasirinkimas didelis. Viešpatie, tu vedi mane į amžiną Avinėlio puotą. Tik vieno prašau, savo malone padėk man išpuošti širdies šventyklą, kad iš jos neišeitų nei pikti sumanymai, nei paleistuvystės, nei vagystės, nei žmogžudystės. Tebūna toli nuo manęs svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Kadaise tu, Viešpatie, iš Jeruzalės šventyklos išvarei jaučius, avis, balandžius. Maldauju, pašalink visa, kas trukdo tave mylėti, tenebūna mano širdis „plėšikų lindynė”. Žinau, kad neateisi susisukęs rimbą, tu mums palikai brangų apsivalymo ir susitaikymo sakramentą. Padrąsink mane ryžtingiau pasidarbuoti savo širdies šventovėje. Gerasis mano Mokytojau, tu jau kartą prisikėlei. Maldauju, kad dar kartą prisikeltum mano širdyje. Įsirenk joje tinkamą buveinę, tenelieka joje nei puikybės, nei godumo, nei jokio blogo prisirišimo, kad su šv. Pauliumi galėčiau ištarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 20).

Parengė V. S.