Kurčnebylis

23 eilinis sekmadienis (B)
Mk 7, 31–37

Šio sekmadienio Evangelijoje pasakojamą stebuklą užrašė evangelistas Morkus. Nors jis nebuvo įvykio liudytojas, bet neabejotina, kad rėmėsi pirminės Bažnyčios liudijimu. Šiame įvykyje į akis krinta Jėzaus veiksmai: jis paliečia pirštais kurčnebylio ausis ir seilėmis jo liežuvį. Negirdinčiajam Jėzus kalba ne žodžiais, bet veiksmais, kurie pažadino nelaimingojo tikėjimą. Po to ištaria savo gydantį žodį „Efata!” („Atsiverk!”). „Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia”. Kurčnebylis – puikus dvasinio kurtumo įvaizdis. Dievas yra dvasia, ir jį išgirsti tegalime vien tikėjimo ausimis. Kito kelio bendrauti su Dievu neturime. Kurčnebylis negalėjo bendrauti su žmonėmis, nes negirdėjo. Kai atsivėrė ausys, jis prakalbo. Tai galioja ir mūsų su Dievu santykiams. Negirdėdamas Dievo balso, negalėsi su juo bendrauti. Tik širdimi išgirdę jo žodį, galime atsiliepti. Įsiklausę į jo meilės žodžius, mes mokomės atsakyti meilės žodžiais. Kai šėtonas Jėzų gundė duona, Jėzus pasakė žodžius, kurie tapo žmogaus dvasingumo pagrindu: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt 4, 4). Teologija moko, kad Dievas pirmas prakalbina žmogų. Visais laikais Dievas žmogui rodo savo palankumą ir veda jį į laimę ir išaukštinimą.

Paskutinis Dievo kreipimasis į žmogų yra Dievo Sūnaus įsikūnijimas. Jis mums pasakė visus reikalingus žodžius, palikdamas juos saugoti savo Bažnyčiai. Jis eina per pasaulį kaip sėjėjas ir beria Dievo žodžio grūdus. Kristus savo palyginimu apie sėjėją parodo, kaip žmonės priima Dievo žodį. Ar jums neatrodo, kad šis palyginimas pasakytas mūsų dienų žmogui. Mėginkime šiame palyginime surasti savo vietą. Kiek žmonių girdi Dievo žodį. Deja, daugeliui iš Dievo žodžio naudos tiek, kiek iš šalia kelio kritusios sėklos. Neįterptą į dirvą sėklą bematant pastebi paukščiai ir sulesa. Kristus aiškina, kad sėkla, kritusi prie kelio, – tai išgirstas, bet nepriimtas Dievo žodis. Žmogus paklauso, išgirsta, bet Dievo žodis jo nesudomina. Pasak Kristaus, „ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje” (Mt 13, 19). „Kiti grūdai nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės” (Mt 13, 5). Uolėtoje Palestinoje daugelyje vietų po plonu žemės sluoksniu slypi uolos. Sėkla išleidžia šaknis, bet greitai susiduria su kieta uola, ir pasėlys išdžiūsta. Pasak Kristaus, tai nepastovūs žmonės. Jie su džiaugsmu priima Dievo žodį, tačiau „ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl Dievo žodžio, jie greit atkrinta” (plg. Mt 13, 20–21). Tai primena anuos laikus, kai daug žmonių, pabūgę gąsdinimų, greitai atkrito nuo Bažnyčios. „Pasėlys tarp erškėčių – tai tas žmogus, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas” (Mt 13, 22). Šis sakinys puikiai išreiškia mūsų dienų tikėjimo problemas. Tiesa, šiandien mūsų niekas nepersekioja, nebaugina, bet žemiški rūpesčiai taip pavergia, kad apie Dievo žodį nėra kada ir pagalvoti. Būstas, mašina, televizorius, pramogos, sodai… Nueiti į bažnyčią, skaityti Šv. Raštą ar gerą knygą – šiems dalykams tiesiog nėra laiko. Nė nepajuntame, kad mūsų ausys nejautrios Dievo žodžiui. Kas galėtų išgydyti nuo šio kurtumo?!

Lemiamas veiksnys mūsų gyvenime yra Dievo malonė. Bet Dievas, ištiesęs ranką bendrystei, laukia, kad ir tu, žmogau, ištiestum savąją, kad padarytum tai, kas nuo tavęs priklauso. Vėl pasimokykime iš žemdirbių. Derlius, tiesa, priklauso nuo saulės ir lietaus, bet visiems suprantama, kad žemę reikia įdirbti. Nelaukime, kad Dievas už mus viską padarytų. Šv. Ignacas Lojola sakydavo: „Melskis, tarsi viskas priklausytų tik nuo Dievo, ir dirbk, tarsi viskas priklausytų tik nuo tavęs”. Išlaikyti į bendrystę su Dievu vedantį tikėjimą reikia pastangų ir aukos. Bažnyčia iš mūsų nedaug reikalauja. Vienas reikšmingiausių jos reikalavimų – dėmesys Kristaus aukai. Šv. Mišiose aukojama ta pati, sudabartinta, Bažnyčios kunigo pristatoma Kristaus auka. Čia yra mūsų tikėjimo šerdis. Mintimis perbėkime visą išganymo istoriją. Nesunku įsitikinti, kad Kristaus auka yra pats centrinis šios istorijos įvykis. Šio įvykio įvaizdį randame Izraelio tautos kelionėje į Pažadėtąją žemę. Kokia šios kelionės pradžia? Tauta per Mozę gauna įsakymą valgyti avinėlį, kurio krauju turėjo būti pateptos durų staktos. Šio avinėlio kraujas gelbėjo izraelitų pirmgimius nuo mirties. Kelionėje per dykumą Dievas savo tautą maitino paslaptinga, iš dangaus krintančia duona. Tautai buvo įsakyta kasmet švęsti Paschą – Išėjimo šventę, kurios metu valgytas Velykų avinėlis. Tai buvo pranašiškas Naujosios Sandoros įvaizdis. Jėzaus su mokiniais švenčiama Pascha yra jau ne įvaizdis, bet tikrojo Avinėlio aukojimas. Šio Avinėlio kraujas gelbsti ne tik žydų pirmgimius, bet paliečia ir visą žmoniją. Ši auka sugriovė pragaro galybę, atidarė žmonėms dangaus vartus. Laimingas krikščionis, kuris suvokia šio slėpinio didybę. Jis noriai eina į bažnyčią ir dalyvauja Kristaus aukoje. Jis girdi Bažnyčios kvietimą dalyvauti Avinėlio puotoje. Jam nesvarbu, kokia jo bažnyčia, koks kunigas atnašauja šv. Mišių auką. Jis jaučiasi kaip vynmedžio šakelė, savo gyvybės syvus imanti iš Kamieno. Mieli tikintieji, ačiū, kad atėjote paklausyti Dievo žodžio. Čia jūs ne vien išgirstate Dievo žodį, bet ir pajuntate jo meilingą, gaivinantį veikimą. Čia atsigauna ir sustiprėja jūsų ryšys su Kristaus kūnu, kurio nariai esate. Deja, šiandien daugelis mūsų tautos vaikų tapo kurčnebyliais. Ačiū tau, Viešpatie, kad neleidai man apkursti, tegul tavo gydomasis Efata paliečia visų mūsų tautos vaikų ausis.

Parengė V. S.