Kryžiaus vaisiai

24 eilinis sekmadienis (B)
Mk 8, 27–35

Ką tik girdėtas Kristaus ir apaštalų pokalbis įvyko po to, kai apaštalai jau buvo įsitikinę, kad Kristus yra žadėtasis Mesijas. Visų apaštalų vardu savo tikėjimą išreiškė Petras, pavadinęs Kristų Mesiju, Gyvojo Dievo Sūnumi.

Po šio išpažinimo Kristus apaštalams atskleidžia svarbiausią įsikūnijimo slėpinį, galutinai išsklaidydamas jų iliuzijas apie politinę karalystę: „Jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų”. Apaštalai, tikėjęsi žemiškos karalystės ir žemiškos valdžios, Kristaus žodžių nesupranta. Petras, kuriam ką tik pažadėta aukščiausia valdžia, „pasivadinęs jį [Jėzų] į šalį, ėmė drausti”. Tuomet Jėzus griežtai subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!”

Tada Jėzus pirmą kartą jiems prabyla apie kryžiaus prasmę: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės”.

Sunku buvo apaštalams suprasti Jėzaus žodžius. Iš savo Mesijo jie laukė ko kito, laukė garbės, gerovės, o štai vietoj to – kvietimas sekti kenčiantį Kristų.

Ak, tas nemielas kryžius! Kodėl, Viešpatie, pasirinkai kryžių, kodėl kvieti mus dalyvauti savo kančios kelyje? Tu juk sakei: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs”. Viešpatie, padėk suprasti kryžiaus slėpinį, kad nebijočiau prie jo prisiliesti.

Ieškodami kryžiaus prasmės, pirmiausiai prisiminkime, kad Kristus apaštalams kalbėjo ne tik apie kančią ir mirtį, bet ir apie savo Prisikėlimą. Prisikėlimas! – štai ko turime nepamiršti, jei norime suprasti kryžiaus slėpinį. Kančia – ne tikslas, bet kelias į tikslą.

Žmogaus nuolatinė svajonė ir siekis – būti kaip Dievas. Gundytojas išnaudojo šį žmogaus troškimą ir juo pasinaudojo: „Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo [vaisiaus] užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas” (Pr 3, 5).

Įsikūnijęs Kristus parodė kitą kelią į žmogaus išaukštinimą. Tai ne maišto, bet meilės ir atsidavimo kelias. Įsikūnijęs Dievas priėmė žmogaus prigimtį, kad tapę jo broliais būtume Dievo vaikai ir išsipildytų mūsų didysis troškimas būti kaip Dievas. Pasak šv. Pauliaus, „Dievas panorėjo <…> per jį [Kristų] visa sutaikinti su savimi <…>. Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas ant kryžiaus” (Kol 1, 20. 2, 14). Šv. Petras, kuris nenorėjo girdėti žodžių apie kančią ir kryžių, vėliau rašo: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis” (1 Pt 2, 24). Štai Kristaus kančios vaisiai: Jis kentėjo ir numirė ant kryžiaus, kad mus prikeltų naujam gyvenimui. Paulius Laiške romiečiams kalba apie mūsų kančias pranokstančią garbę: „Aš manau, kad šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta” (Rom 8, 18).

Šiandien girdime, kaip griežtai Kristus subarė Petrą, norėjusį įkalbėti Kristų vengti kančios: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!” Kodėl Kristus taip griežtai sudraudė savo vietininką? Kristus norėjo, kad šiuos žodžius išgirstų ne tik Petras su apaštalais, bet ir visa žmonija. Tai liečia Bažnyčios esmę. Bažnyčia šioje žemėje dar nėra naujas dangus ar naujoji Jeruzalė.

Vatikano II Susirinkimas atkreipė dėmesį į Bažnyčios įvaizdį Senajame Testamente. Tai išrinktoji tauta, ištrūkusi iš Egipto vergijos ir keliaujanti į Pažadėtąją žemę. Šioje kelionėje Dievo tautai nebuvo lemta patirti dieviškų saldybių. Tai bus vėliau, o kol kas – sunki kelionė, alkis, troškulys, nežinia. Tauta nuolat skundžiasi, maištauja, nuolat prisimena gausius Egipto puodus, ją nuolat vilioja svetimi dievai. Vis dėlto tai Išrinktoji tauta. Daugybę jos bruožų randame savo Bažnyčioje.

Bažnyčia jau 2000 metų keliauja dulkėtais žemės keliais. Ar reikia stebėtis, kad jos drabužiai sudulkėję, kad jos veidas raukšlių išvagotas? Tačiau ji išlieka ta pati Kristaus įsteigta Bažnyčia. Apaštalus jis pasirinko ne išminčius, ne mokslo žvaigždes, bet paprastus vėjo ir saulės nugairintus žvejus. Tokia ji liko ir šiandien. Jai vadovauja palinkęs senelis, vyskupais ji renkasi ne mokslo įžymybes, šventaisiais skelbia ne istorijos garsenybes. Ji paprasta, visiems prieinama ir, kaip niekas kitas, linki mums Kristaus atneštos taikos ir ramybės. „Bažnyčia, „pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę“ (šv. Augustinas), skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis (plg. 1 Kor 11, 26). Tačiau prikeltojo Kristaus galia ją stiprina, idant kantrybe ir meile nugalėtų savo sielvartus ir sunkumus” (LG 8). Nereikia laukti, kad Bažnyčios vaikai šioje kelionėje gyventų prabangiuose būstuose visų liaupsinami. Tai piligriminė Dievą mylinčių žmonių kelionė, kurios priekyje žengia nukryžiuotasis vadas.

Evangelistas Morkus savo knygoje rašo, kad po kalbų apie kryžių Jėzus nusivedė savo mylimuosius mokinius ant Taboro kalno ir atsimainė jų akivaizdoje. „Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. <…> Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Padarykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui”. Šiuo atsimainymu Jėzus padrąsina apaštalus, parodydamas, kad ne kryžius svarbiausia Dievo vaikų gyvenime, bet Prisikėlimas ir gyvenimas amžinuose Dievo vaikų namuose. Kryžius tėra kelias, kuriuo turime žengti. Šv. Paulius drąsina savo tikinčiuosius vyriškai pakelti dabartinius vargus, nes jie mums rengia neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę: „Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje“ (2 Kor 5, 1).

Parengė V. S.