Kas didesnis?

25 eilinis sekmadienis (B)
Mk 9, 30–37

Šiandien girdime Jėzų antrą kartą kalbant apie jo laukiančią mirtį. Bet mokiniai ir vėl ne ką tesuprato. Jiems rūpi kas kita. Jie kelyje ginčijosi, kuris jų didžiausias. Mokiniai vis dar nesupranta, kad jų pašaukimas ne valdyti, bet tarnauti.

Jėzus, nors ir negirdėjo apaštalų pokalbio, bet atspėjo apie ką buvo kalbėta. Pasišaukęs apaštalus, jis jiems tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja”. Daug kartų girdėjome šiuos žodžius ir žinome, kad pats Jėzus parodė tarnavimo pavyzdį, bet vis dėlto žodis „tarnavimas“ nėra mielas. Mes nuo pat mažens esame linkę viešpatauti. Visas mūsų gyvenimas – tai nuolatinės varžybos dėl geresnės vietos.

Iš kur tas noras iškilti virš visų, kitiems įsakinėti, kitus stumti žemyn?

Geriausią atsakymą į šį mūsų klausimą randame pirmojoje Biblijos knygoje. Tai uždrausto vaisiaus istorija. Biblija pasakoja, kad Dievas, sukūręs žmogų, panašų į savo paveikslą, atidavė jam valdyti visą žemę. Žmogus buvo viso ko, kas žemėje, šeimininkas. Žmogui tereikėjo pripažinti vienintelį dalyką, būtent, kad jis yra Dievo kūrinys, visais atžvilgiais priklausomas nuo Dievo. Tai buvo teisinga, nes tai buvo tiesa. Žmogus – Dievo kūrinys. Kad ir kaip išaukštintas, kad ir kokias didžias dovanas iš Dievo gavo, žmogus yra kūrinys. Jo, kaip kūrinio, pirmoji pareiga pripažinti savo pavaldumą Kūrėjui. Viskas jam palenkta, viskas jam priklauso, tik vieno dalyko jis neturi daryti – negali sakyti: „Aš esu lygus Dievui”. Tai būtų netiesa ir Dievo pažeminimas. Valgyti uždraustą vaisių reiškė teigti: „Dievas man nereikalingas, aš pats esu Dievas“. Štai kur tikrosios žmonių puikybės šaknys! Tai nuolatinis troškimas prilygti Dievui. Nelemta puikybė! Ne veltui ji vadinama visų nuodėmių motina.

Net jau trejus metus vaikščioją su Kristumi apaštalai vis dar pasiduoda puikybės pagundai. Jie kelyje ginčijasi, kuris jų didžiausias. Kokios pamokos jiems dar reikės, kad pagaliau suprastų, kas yra tikroji žmogaus didybė, kokiai užduočiai juos skiria Kristus? Kristus pats duos šią pamoką. Ji skirta ne tik apaštalams, bet ir visiems viso pasaulio, visų laikų krikščionims. Jėzaus mylimasis apaštalas Jonas šią pamoką aprašo taip: „Vakarieniaujant <…> Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas! <…> Numazgojęs kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau” (Jn 13, 2–15). Šis įvykis atsispindi Didžiojo ketvirtadienio liturgijoje. Vyskupas dvylikai vyrų numazgoja kojas. Deja, šiandien ši liturginė apeiga teturi tik simbolinę reikšmę. Istorija žino, kad Bažnyčios vadovai ne visuomet sekė Kristaus pavyzdžiu. Savo klaidas Bažnyčia ne kartą yra apgailėjusi ir viešai už jas atsiprašiusi.

Prieš 40 metų įvykęs Vatikano II Susirinkimas įnešė daug šviesos į Bažnyčios narių tarpusavio santykius. Dokumente apie Bažnyčią randame tokius žodžius: „Kristuje ir Bažnyčioje nėra kokios nelygybės dėl kilmės ar tautybės, visuomeninės padėties ar lyties, nes „nėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ <…> Nors kai kurie Kristaus valia yra paskirti būti kitiems mokytojais, slėpinių perteikėjais ir ganytojais, visi yra lygūs orumu ir visiems tikintiesiems bendra veikla Kristaus kūno statyboje” (LG 32).

Šis Bažnyčios mokymas mums primena du dalykus: viena, visi Bažnyčioje esame lygūs; antra, Bažnyčioje yra įvairių tarnybų. Jos visos skirtos ne pasipuikuoti, bet tarnauti. Ne visi Bažnyčioje yra vyskupai, ne visi kunigai, bet visi gyvenantys Dievo malonėje yra Dievo vaikai. „Bažnyčios ganytojai, sekdami Viešpaties pavyzdžiu, tegu patarnauja tarpusavyje ir kitiems tikintiesiems; o tikintieji uoliai teateina į pagalbą ganytojams ir mokytojams” (ten pat 32). Tarnavimas – tai ne vien paslaugos: gatvių šlavimas, batų valymas ar kiti panašūs darbai. Tarnauja ir prezidentas, ir vyskupas. Svarbu tai, kad pareigos būtų atliekamos atsakingai, kad nebūtų niekinami tie, kurie dirba paprastus darbus. Didelė garbė būti vyskupu, bet jis „turi būti nepeiktinas” (1 Tim 3, 2), vyskupai „įpareigoti meile, nuolankumu ir gyvenimo paprastumu teikti kitiems šventumo pavyzdį” (ChD 15). Krikščioniui nėra žemų pareigų; yra tik blogai atliekamos pareigos. To labiausiai reikia saugotis. Dievo akyse kiekvienas gatvės šlavėjas gali būti didesnis už blogą prezidentą. Jeigu rūpiniesi tik savo asmenine gerove, užmiršdamas, kad tavo darbas yra tarnavimas, negali vadintis Kristaus mokiniu.

Čekijos karalius Primislavas savo darbo kambaryje matomoje vietoje laikė pakabintą seną švarką, kuriuo vilkėjo jaunystėje dirbdamas sunkius ūkiškus darbus. Taip jis norėjęs pabrėžti, kad nesigėdi savo kilmės ir vertina kiekvieną darbą. Panašiai į paprastą žmogų žvelgė ir šventasis Kazimieras. Brevijoriuje apie jį skaitome: „Jis buvo ne tik našlių, našlaičių ir prislėgtųjų gynėjas bei užtarėjas, bet jiems tėvas, sūnus ir brolis”.

Neilga šio sekmadienio Evangelija, bet itin reikšminga. Teišlieka mūsų sąmonėje Kristaus žodžiai: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja”.