Papiktinimai

26 eilinis sekmadienis (B)
Mk 9, 38–48

Šiandien Evangelijos skaitinyje girdime ausį rėžiančius žodžius: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nukirsk ją!” Vis dėlto tai yra Viešpaties žodžiai, paliudyti patikimų evangelistų, tad praeiti pro juos negirdomis negalima. Paieškokime jų prasmės. Pirmiausiai įsisąmoninkime, kad tai ne žmonių žodžiai. Tai žodžiai to, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas.

Bet kaip gali mūsų dienų apsišvietęs žmogus klausyti raginimo nukirsti ranką, koją ar išlupti akį? Neskubėkime kritikuoti Dievo žodžių. Pasaulyje atliekama daugybė operacijų – amputuojamos kojos, rankos, išimamos akys. Už šias operacijas mokami dideli pinigai, kenčiami dideli skausmai. Vardan ko visa tai? Atsakymas vienas – vardan gyvenimo. Nors ir be rankos ar kojos, bet kad dar nors kiek pagyventi.

Bet nesustokime prie šio žemiškojo gyvenimo. Pasvarstykime apie kitą – tobulesnį, laimingesnį, nenutrūkstantį – gyvenimą. Ar tai nebus tas gyvenimas, dėl kurio ne tiktai ranką ar akį prarasti, bet ir gyvybę atiduoti nebaisu. Evangelija šiandien mus kviečia praplėsti savo žvilgsnį. Kas iš rankų ir kojų, jeigu jos prirakintos prie nuodėmės grandinių ir neleidžia pakilti skrydžiui į amžinąją laimę.

Šį sekmadienį girdime ir kitus labai svarbius žodžius: „Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą”. Papiktinti – tai sukelti kieno nors pyktį ar ką nors nustebinti savo elgesiu. Tikroji šio žodžio prasmė – savo blogu pavyzdžiu ką nors pastūmėti prie blogo. Pirmiausiai šie žodžiai turėtų paliesti tėvų širdis. Mažas vaikas yra kaip minkštas vaškas, iš kurio galima suformuoti bet kokią figūrą. Nesakykime, kad mažas vaikas dar nieko nesupranta. Žiūrėkite, kaip jis greitai išmoksta tėvų kalbą. Jo atviros ausys gaudo kiekvieną tėvų sakomą žodį. Bematant jis pats ima mėgdžioti jų tariamus žodžius. Pirmieji vaiko žodžiai yra tėvų žodžiai. Tėvų kalbos ir elgesys lemia vaiko elgseną. Evangelija šiandien primena tėvų atsakomybę savo vaikams. Mes labai užjaučiame kūdikius, kuriuos motinos pagimdžiusios pameta ir visiškai jais nesirūpina. Juos vadiname pamestinukais. Bet ar nereikia tuo vardu vadinti tų vaikų, kurių tėvams visiškai nerūpi jų dvasinis ugdymas. Siracido knygoje skaitome: „Turi galvijų? Rūpinkis jais <…> laikyk juos. Turi sūnų? Drausmink juos, sprandus lenk jiems nuo mažens. Turi dukterų? Laikyk jas skaisčias, nebūk joms nuolaidus” (7, 22–24). Kaip dažnai vaikas, kuriam pataikaujama, tampa šeimos tironu. Šv. Augustinas viename pamoksle stebisi, kad krikščionys, labai jautriai išgyvenantys savo vaikų mirtį, nė kiek nesisieloja matydami savo vaikus darančius nuodėmę. Kristus yra įspėjęs: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina” (Lk 17, 1). Tėvai privalo tvirtai įsisąmoninti, kad jie yra atsakingi už savo vaikus. Pasak Pauliaus: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra ižsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!” (1 Tim 5, 8).

Mieli tėvai, kunigas krikštydamas kūdikį privalo būti įsitikinęs, jog jo tėvai yra pasiryžę savo vaiką auklėti krikščioniškai. Žinodamas, kad pakrikštyto vaiko nebus kam auklėti tikėjimo dvasia, kunigas tokio vaiko krikštyti negali (plg. CIC 868).

Ką reiškia krikščioniškai išauklėti? Neužtenka mažylį atiduoti į darželį, vėliau į mokyklą ir nusiplauti rankas: girdi, viskas padaryta; užaugęs jis pats apsispręs, kuriuo keliu toliau eiti. Bažnyčios katekizme skelbiama: „Už vaikų auklėjimą pirmiausia yra atsakingi tėvai. Tą atsakomybę jie parodo, sukurdami šeimos židinį, kuriame paprastai vyrauja nuoširdumas, atlaidumas, abipusė pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas paslaugumas. Šeimos židinys yra tinkamiausia vieta ugdyti dorybėms. Čia išmokstama pasiaukojimo, sveiko mąstymo, savitvardos <…>. Tėvai privalo išmokyti vaikus teikti pirmenybę „vidiniams ir dvasiniams, o ne medžiaginiams ir instinktų valdomiems dalykams”. Didi tėvų atsakomybė yra duoti gerą pavyzdį vaikams” (KBK 2223). Tėvai privalo būti pirmieji tikėjimo skelbėjai. „Šeimos katechezė pranoksta, papildo ir praturtina bet kurią kitą katechezės formą. Tėvų užduotis yra išmokyti savo vaikus melstis ir jiems atskleisti jų, kaip Dievo vaikų, pašaukimą” (KBK 2226).

Kalbant apie auklėjimą, negalima nutylėti pavyzdžio reikšmės. Geras pavyzdys daugiau padaro negu šimtai gerų žodžių.

Šiandien geru žodžiu paminėtini tie tėvai, kurie ne tiktai leidžia savo vaikus į katechezės pamokas, bet ir juos palydi, bendrauja su katechetais, sekmadieniais su savo vaikais ateina į bažnyčią. Kartą žymų vokiečių tautos vyrą Liudviką Vindhorstą viena turtinga dama paklausė, kokia poza jai geriausiai tiktų, mat ji norinti nusifotografuoti su savo sūneliu. Vidhorstas nedelsdamas atsakė: „Laikykite savo rankose vaiko sudėtas rankas maldai”. Ar gali būti gražesnis vaizdas: motina moko savo vaiką melstis.

Evangelija liudija, kad vedamą nukryžiuoti Jėzų „lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!” (Lk 23, 27–28). Kas galėtų šiandien pasakyti, kiek motinų verkia dėl savo vaikų?! Kuo jos gali pasiteisinti, kad nesirūpino savo vaikais, jų neauklėjo, neišmokė melstis.

Brangūs tėvai, atviromis širdimis pažvelkite į savo atžalas. Ar viskas padaryta, kad jie vadovautųsi Dievo įsakymais, žinotų kelią į bažnyčią, kad, kurdami savo lizdą, neužmirštų esą katalikai?

Užbaikime šį pamąstymą vienu maloniu šiandien girdėtu Kristaus sakiniu: „Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio”. Tepadrąsina šis Kristaus pažadas mus visus rūpintis mažaisiais, kad ateinančiai kartai paliktume gerą atminimą.

Parengė V. S.