Santuokos sakramentas

27 eilinis sekmadienis (B)
Mk 10, 2–16

Šio sekmadienio Evangelija paliečia ypač aktualų santuokos klausimą. Fariziejų klausimas, „ar galima atleisti žmoną”, rodo, kad šeima – ne tik mūsų, bet ir visų laikų problema.

Kristaus laikais visas žydų gyvenimas buvo reglamentuotas įvairių įstatymų, tačiau šeimos tvarumo klausimu ir patys rabinai neturėjo vieningos nuomonės. Vieni manė, kad santuoka gali būti išardoma tik dėl labai svarbių priežasčių. Kiti sakė, jog žmoną galima atleisti dėl bet kokios priežasties. Jėzus, atsakydamas į iškeltą klausimą, fariziejų dėmesį nukreipė į pirminį Kūrėjo planą: „Nuo sutvėrimo pradžios Dievas sutvėrė juos (žmones) kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!”.

Namie apaštalai norėjo pasitikrinti, ar teisingai suprato Kristaus atsakymą. Jie buvo pripratę prie rabinų mokymo, tad Kristaus atsakymas jiems buvo neįprastas ir jie vėl klausia to paties. Kristus dar labiau išryškino savo mokymą: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja”.

Dažnai girdime žmonių kaltinimus Bažnyčiai, esą ji neina kartu su gyvenimu. Šiandien, kai tiek daug suirusių šeimų, Bažnyčia turėtų būti lankstesnė ir leisti iširusių šeimų vyramas ar moterims sudaryti naują šeimą. Šio sekmadienio Evangelija yra proga visiems priminti, kad šeimos tvarumo pagrindas yra ne Bažnyčios nuostatai, bet aiškūs Kristaus patvarkymai. Apaštalas Paulius, atsižvelgdamas į Viešpaties žodžius, Laiške korintiečiams rašo: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos” (1 Kor 7, 10–11).

Kristus, paskelbęs santuokai griežtus reikalavimus, teikia jai sakramentinį pobūdį. Kaip kunigystę Kristus sustiprino Kunigystės sakramentu, kad kunigas galėtų tinkamiau atlikti atsakingas pareigas, panašiai per Santuokos sakramentą jis teikia ypatingų malonių sutuoktiniams, kad jie tobuliau atliktų savo pareigas šeimoje ir lengviau pakeltų šeimyninio gyvenimo sunkumus. Apie santuokos šventumą ypač ryškiai byloja Laiškas efeziečiams. Jame šv. Paulius rašo: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. <…> Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą” (Ef 5, 22–33).

Įsiklausykime į šiuos reikšmingus žodžius. Kristaus ir Bažnyčios meilė prilyginama vyro ir žmonos meilei. Kristus ir Bažnyčia Pauliui yra krikščioniškos santuokos įvaizdis, primenantis, koks šventas yra Santuokos sakramentas. Jaunavedžių meilė lyginama su Kristaus meile Bažnyčiai. Kokia šventa turi būti toji meilė! Kristus už Bažnyčią atidavė savo gyvybę, kad ją išgelbėtų. Jis ją nuolat palaiko savo malonėmis.

Iš šio Pauliaus sugretinimo mums aiškėja ir santuokos savybės. Pirmiausiai – jos monogaminis pobūdis. Kaip Kristus yra vienas ir viena jo sužadėtinė Bažnyčia, taip ir santuokoje tegali būti vienas vyras ir viena žmona.

Iš Kristaus meilės Bažnyčiai, kuri yra amžina, seka ir santuokos tvarumas. Bažnyčia visada pabrėžia santuokos neišardomumą. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”. Kadaise buvo paprotys ant santuokinių žiedų išgraviruoti žodžius „sola mors” – tik mirtis. Tėra tik vienas atvejis, kai vyras ar moteris gali sudaryti kitą santuoką, – tai vieno ar kito sutuoktinio mirtis.

Tokia tarpusavio meilė ir ištikimybė tegali būti išsaugota tik Dievo malonės dėka. Todėl Kristus santuoką sutvirtino suteikdamas jai sakramento rangą. Bažnyčia palaimindama jaunavedžius ne tiktai įpareigoja saugoti ištikimybę, bet taip pat teikia ir gausių malonių šeimyninio gyvenimo sunkumams pakelti.

Šiandien visi matome krikščioniškos santuokos krizę. Žiniasklaida nuolat informuoja apie žymių žmonių skyrybas, rodo naujas vyrų ir moterų bendravimo formas, kurios iš esmės yra ne kas kita, kaip kitaip pavadintos senosios nuodėmės. Grupinis seksas, keitimasis partneriais, bandomosios santuokos, laisva partnerystė… Šiandien tai laikoma pažangos ženklais, o į krikščionišką santuoką žiūrima kaip į Bažnyčios palaikomą atgyveną. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „šiandien praeities krikščionybei neretai prikišamas priešiškumas kūnui; tokių tendencijų iš tikrųjų visada buvo. Tačiau toks kūno aiškinimas, kokį matome šiandien, yra apgaulingas. Iki „sekso” nužemintas erosas virsta preke, pliku „daiktu”, kurį galima pirkti ir parduoti, preke virsta pats žmogus” (Deus caritas est, 5). Visi krikščioniškai santuokai keliami priekaištai nepajėgia diskredituoti šios Kristaus žodžiu sutvirtintos institucijos. Krikščioniška šeima Vakarų kultūroje visuomet yra visuomenę orientuojantis idealas. Tvirta šeima buvo ir išlieka sveikos visuomenės kriterijus.

Iš Kristaus įsteigtų sakramentų Santuoka ir Kunigystė vadinama bendruomeniniais sakramentais. Santuoka yra mažiausios bendruomenės – šeimos formuotoja, kunigystė – bendruomenės dvasinio gyvenimo skatintoja ir palaikytoja. Melskime Dievą, kad duotų mūsų Tėvynei tvirtų, sąmoningų šeimų ir uolių kunigų.

Parengė V. S.