Aklasis Bartimiejus

30 eilinis sekmadienis (B)
Mk 10, 46–52

Šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie vieną nelaimingą aklą žmogų. Tai proga prisiminti mūsų laiko akluosius. Medicina, kad ir labai pažangi, dar nepajėgia padaryti stebuklų, ir aklų žmonių yra labai daug. Aplink mus galime pamatyti tūkstančius nematančių žmonių. Dar nuostabiau tai, kad jų akys sveikos. Kuo reiškiasi tas jų aklumas? Pirmiausiai prie tokių aklųjų priskirtini tie apakėliai, kurie nemato svetimų ašarų. Verkia žmona, verkia vaikai, jiems tai nė motais. Jie verčiau iš namų išeina. Kur jie eina? Gal į parduotuvę vaikams duonos nupirkti? O ne, kišenėje dar keli litai, galima gauti kai ko malonesnio negu duona. Vaikai paverks ir užmigs… Kita aklumo rūšis reiškiasi tuo, kad nemažai žmonių nemato bažnyčios. Bet kurgi jie ją matys, būdami užsiėmę: jie jau sėdi prie kitokio altoriaus. Tai aplaistytas stalas. Vietoje kryžiaus – butelis, vietoje žvakių – stikliukai. O smilkytuvas nereikalingas: dūmų pakanka. Kai šie maldininkai gerai įkaista, žiūrėk, jau ir giesmė ima megztis. Nereikia nei vargonų! Tik šventų žodžių čia neišgirsi.

Mieli tikintieji, matome, kokio esama baisaus aklumo pasaulyje ir brangioje Lietuvoje. Laimingas aklasis Bartimiejus, kad savo gyvenimo kelyje susitiko Kristų. Tiesa, jis jo nematė akimis, bet girdėjo ausimis, gal nujautė širdimi. Išgirdęs, kad Jėzus eina pro šalį, jis balsu kreipėsi: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs“. Laimingas esi, Bartimiejau, suradęs visų ligų gydytoją. Ką galėtum patarti tiems, kurie, turėdami sveikas akis, šviesos nemato? Kad praregėtų, kad išvystų artimųjų ašaras, kad pamatytų bažnyčių bokštus, išgirstų varpus, kviečiančius atnašauti amžinąją Viešpaties auką. Kad žmogus matytų, reikia ne tiktai sveikų akių, bet ir šviesos. Reikia šviesos, kuri apšviestų tiek regimąjį, tiek ir aną, nematomą pasaulį, kuriame gyvena pasaulio Kūrėjas, be kurio mus gaubtų amžina tamsa.

Ateinantį šeštadienį eisime į kapines, puošime savo tėvų, kitų mums brangių žmonių kauburėlius chrizantemomis. Bet ar sugebėsime pažvelgti giliau, perskrosti žemės sluoksnį, perskrosti net karsto lentas ir pamatyti mylimą veidą? O varge, kas liko iš to mylimo veido? Tik kaukolė su akiduobėmis. Nejaugi ir aš toks būsiu? Pasilenk prie motulės kapo ir klausk, kuo galėtum jai padėti. Gal maldomis, gal Mišiomis? Įsiklausyk į jos žodžius, ji klausia: ar neužmiršai, vaikeli, poterių, Dievo įsakymų, ar nepraeini sekmadienį pro bažnyčios duris jų nepravėręs? Šiandieną prisiminę šviesos grąžinimo stebuklą, nebijokime savęs paklausti, kas yra šviesa. Ar mūsų akys neužtemusios? Iš tiesų anais nepalankiais laikais daugelis vienaip ar kitaip buvome atplėšti nuo Bažnyčios. Mums atrodė, kad tai tik laikinas reiškinys. Atgausime laisvę ir visi vienu balsu užtrauksime: „Lietuviais esame mes gimę“. Deja, kartą netekę šviesos, išmokome gyventi kaip kurmiai – tamsoje. Svarbu, kad žemėje yra riebių kirminų.

Kai nušvito laisvės rytas, atrodė, ledai ir sniegai nuplauks, lietus nuplaus mūsų žemelę ir vėl ji taps šventa. Jau 15 metų, kai šviečia laisvės saulė, o žmonės vis dar tarsi kurmiai rausiasi: kad daugiau, riebiau pagriebt, užpult, neatiduoti, kitą sunaikint, sumindžiot, suniekinti, sutrypt, pažemint, valdyt.

Kada praregės mūsų tautos bedvasiai kurmiai? Kada paliks kurmiarausius ir sužinos, kad yra pasaulyje šviesa: „Šviesa šviečia tamsybėje, bet tamsybė jos neapėmė“.

Turime vieną dieną, kurią reikėtų pavadinti Solidarumo diena. Tai – Visų Šventųjų šventė. Tą dieną dvasia vienijamės ne tik su gyvaisiais, bet ir su mirusiaisiais. Galime didžiuotis savo tautos mirusiaisiais: kiek kankinių, kiek motinų ir tėvų, kurie išsaugojo šviesą ir mums paliko kaip brangų tikėjimo paveldą!

Žiūrėdami į tūkstančius degančių žvakelių, klauskime, ar mūsų akys neaptemusios, ar mato jos šeimą, bažnyčių bokštus, tabernakulį, šventą klausyklą, kryžių…

Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį,
Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai;
Juk tėviška tavo malonė daug gali;
Mes tavo per amžius vargingi vaikai.

Parengė V. S.