Didysis įsakymas

31 eilinis sekmadienis (B)
Mk 12, 28–34

Šį sekmadienį Evangelijoje minimas Rašto aiškintojas iškėlė svarbų klausimą, koks įsakymas svarbiausias. Tuometinėje žydų įstatymų aiškinimo knygoje – Toroje buvo įrašyta 613 įsakymų, kurių privalėjo laikytis Dievui ištikimi izraelitai. 365 buvo draudžiantys ir 248 įsakantys. Matome, kad Rašto aiškintojo klausimas visai pagrįstas. Jėzus atsako sujungdamas du Senojo Testamento reikalavimus į vieną Dievo ir artimo meilės įsakymą. Išgirdęs Jėzaus atsakymą, šis žmogus nuoširdžiai apsidžiaugė. Iš Jėzaus lūpų išgirdęs tai, ką ne katrą svarstė, jis pasakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei”. Filosofija moko, jog niekas negali mylėti to, ko nepažįsta. Dievo meilė irgi turi remtis pažinimu. Šiandien prisiminkime, ką žinome apie Dievą, kad mūsų Dievo meilė neatšaltų, bet naujai suliepsnotų. Savo tikėjimo išpažinimą pradedame žodžiais: „Tikiu Dievą Tėvą, Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“. Įsigilinkime į kiekvieną žodį. Sakome, kad Dievas yra viso ko Kūrėjas. Atsiverčiame pirmąjį Šv. Rašto puslapį ir skaitome: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę”. Ne tiktai sukūrė, bet ir atidavė savo mylimiausiam kūriniui – žmogui. Mokslas mums sako, kad Žemė kadaise buvo ugnies kamuolys. Šiandien ji pasipuošusi miškais ir sodais, miestais ir kaimais. Ar tai atsitiktinumas? Protas su tuo sutikti negali. Ir Apreiškimas mums sako, kad Dievas mums paliko šią nuostabią žaliuojančią žemę. Aprūpino viskuo, ko reikia žmogui. Padarė jį visų žemiškųjų turtų valdytoju. Įsigilink, žmogau, į savo buvimo slėpinį. Ne tik gyveni, bet ir turi protą, laisvą valią, esi apdovanotas kūrybinėmis galiomis, dalyvauji nuostabiausioje pasaulio dramoje kaip reikšmingas jos veikėjas. O kad žmogus būtų išlikęs Dievui klusnus, kad nebūtų užsigeidęs pats tapti kaip Dievas, kad nebūtų valgęs to nelemto „gero ir blogo” pažinimo vaisiaus! Bet ir po nuopuolio Dievo tėviška širdis žmogaus nepaliko be savo globos: ir baudė, ir vėl glaudė, pažadėdama galutinę pergalę prieš blogį.

Kristus mums Dievą pristatė kaip mūsų Tėvą: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys <…> Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia” (Mt 6, 7–8). Vis dėlto ir Kūrėjas, ir Tėvas nėra tos sąvokos, kurios galutinai pripildo mūsų širdį. Viešpats nori intymesnės draugystės. Jis pats mus kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28). Viešpatie, kuo tu mane vilioji? Kiekvieną kartą, kai pabūgęs tavo mokslo radikalumo renkuosi platų kelią, greitai visa būtimi pajuntu, kad ne tuo keliu pasukau, o širdyje vis kirba sūnaus palaidūno palyginimas: „Kelsiuos ir eisiu pas Tėvą!” Dažnai mąstau, ką reiškia Tavo žodžiai: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32). Kai ieškodamas nusiraminimo ateinu į tuščią bažnyčią, mano žvilgsnis krypsta į kryžių. Žiūriu, Viešpatie, į tavo erškėčiuotą galvą, prikaltas rankas, pervertą šoną. Prisimenu Pauliaus žodžius: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! Kas kaltins Dievo išrinktuosius <…> Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, <…> kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?” (Rom 8, 31–35). Ne kartą mano mintys persikelia į Paskutinės vakarienės kambarį, kur Viešpats savo mokiniams plauna kojas. Jis elgiasi su jais kaip su artimiausiais žmonėmis: „Jau nebevadinu jūsų tarnais <…> Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs” (Jn 15, 15). Prisimenu savo draugus. Ak, tie mano draugai! Gera būti su jais, bet jie patys paskendę savo reikaluose. Tu, Viešpatie, nepalyginamas. Kiekvieną akimirksnį galiu Tave prisišaukti, intymiausiais ryšiais su Tavimi vienytis. O, kad visada išlikčiau žaliuojančia vynmedžio šakele!

Jėzus Kristus yra sakęs: „Aš ir Tėvas esame viena”. Jeigu viena prigimtis, tai ir meilė viena. Eidamas Kryžiaus kelią, galiu mąstyti apie Tėvo meilę, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų” (Jn 3, 16). Tėvas pamilo pasaulį ir panorėjo jį išgelbėti iš nuodėmės vergijos. Žiūrėk, nekantrusis žmogau, kaip Dievo Sūnus grumiasi dėl tavo laimės. Nešdamas kryžių, Jėzus klumpa ir vėl keliasi. Kaipgi kitaip įrodys savo meilę žmogui, jeigu ne iškeltas, kad visi matytų. Jis nori būti tarp dangaus ir žemės, kad žmogus neužmirštų nuodėmės baisumo ir meilės didumo. Kryžiaus kelyje Jėzus sutinka savo Motiną. Gal tik motinos širdis supras šį susitikimo kalaviją. Motina Jėzų lydi iki kalno viršūnės, girdi kūjo smūgius: perkalamos rankos, kojos. O Marijos žemės žmogau, kodėl taip retai ateini pabūti Golgotos kalne, kur tęsiama Jėzaus auka! Ar nenori žinoti, kaip Dievas tave myli, kaip jis trokšta tave matyti savo karalystėje? Prisikėlęs Kristus klausė Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?” (Jn 21, 15). Tris kartus Jėzus šito klausė apaštalo, kurį buvo paskyręs būti Bažnyčios pamatu. Tik kai Petras tris kartus prisipažino, kad Jėzų myli, jis paskyrė Petrą būti aukščiausiuoju ganytoju. Savo gyvenime tu nuolat sutinki tave klausiantį Kristų: „Ar myli mane?” Jis tavęs klausia kaip ir Petro: „Ar myli mane?” Klausia, nors jau ne kartą buvai jo išsigynęs. Atsakyk šiandien su šventuoju Petru: „Viešpatie, žinai, kad tave myliu, tik suteik man savo malonės, kad ištverčiau kelyje, kurį man rodai”.

Parengė V. S.