Našlės pinigėlis

32 eilinis sekmadienis (B)
Mk 12, 38–44

Šio sekmadienio Evangelija atskleidžia tvirtai tikinčio žmogaus kilnumą. Pasvarstykime, ką reiškia Kristaus žodžiai: „Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius”. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai, o vargšė moteris tik vieną skatiką. Tačiau Kristus sako, kad našlė įmetė daugiausiai. Klausant Kristaus žodžių, galima sakyti, kad jis blogas buhalteris. Jo Evangelijoje randame nemažai buhalterinių klaidų. Antai, jis sulygina vynuogyno darbininkus, nepaisydamas, kiek kas dirbo. Daug aukotojų nepastebėjo, o atkreipė dėmesį į vargšę našlę.

Kitados iš komunistų dažnai galima buvo išgirsti, esą Kristus buvęs pirmasis komunistas. Laimindamas beturčius, užstodamas vargšus, jis rodė savo palankumą proletariatui. K. Marksas skelbė, kad visų blogybių šaknis esanti privati nuosavybė, todėl reikia ją panaikinti, atimti iš turinčių ir duoti visiems pagal poreikius. Ko trūko šiai ideologijai, kuri, remiama didžiulės armijos ir tankų, subliūško tarsi sprogęs burbulas? O, kad išmintingi marksistai būtų supratę tai, ką suprato varginga našlė! Šiandien prieš mus nauja materializmo grėsmė. Šiandien valdžia nesikėsina nacionalizuoti nuosavybės, bet labai realus pavojus, kad mūsų galvas apsvaigins medžiaginių gėrybių spindesys, ir mes tapsime naujos rūšies materialistai, blogesni už buvusiuosius. Kad šis pavojus realus, rodo mūsų žmonių veržimasis prie pelningų postų. Vieni grumiasi dėl gerai apmokomų vietų, kiti vienijasi į mafijas, kad tik greičiau pralobtų. Jeigu gerai sumokama, nieko nereiškia net nužudyti žmogų.

Pagirdamas vargšę našlę, Kristus neliečia socialinio klausimo. Jam rūpi žmogaus ir Dievo santykiai. Našlės skatikas šiandien mus moko, kad turtas ir kitos žemiškosios gėrybės yra tik priemonės, kad galėtum žmoniškai gyventi. Bet jos neturi mūsų atitraukti nuo tikslo. Vien tik priemonės niekada nepatenkins Dievo ieškančio ir pas Dievą keliaujančio žmogaus. Nesvarbu, kiek turėsime, skatiką ar pilnus aruodus, kad tik širdis būtų prie Dievo. Evangelijos našlė mažu skatikėliu laimėjo neįkainojamą Kristaus palankumą ir malonę. Tepadeda mums Viešpats suprasti našlės skatiko pamoką. Vienas Lietuvos teologas yra pasakęs, kad našlės skatikas talpina visą Kristaus Evangeliją. Antai, Kristus Kalno pamoksle skelbė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė”. Kad turėtum vargdienio dvasią, nesvarbu, kiek turi – daug ar mažai, svarbu, kur tavo širdis.

Mes nežinome gerosios našlės vardo, bet galime sakyti, kad Kristus ją kanonizavo šventąja. Kas gi yra šventumas? Tai totalinis atsidavimas Dievui. Prisiminkime šventąją Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Būdama 15 metų, ji įstojo į vienuolyną. Čia Dievui visiškai paaukojo savo gyvenimą. Ji pati savo dvasinio gyvenimo programą aprašo šiais žodžiais: „Likti Dievo vaiku Dievo akyse reiškia pripažinti savo menkystę, visiškai juo pasitikėti ir visko laukti iš gerojo Dievo – taip, kaip vaikas laukia iš savojo tėvo rankų. Ant Tėvo rankų miegantis kūdikis – tai esminis krikščioniškojo gyvenimo įvaizdis <...>. Jis turi padėti atsikratyti fariziejiško gėrėjimosi savimi ir savo galiomis” (A. Sicari. Portretai, p. 121–122). Būdama 22 metų, ji savo dienoraštyje rašo: „Mano Dieve! Aš trokštu tave mylėti ir žadinti meilę Tau. <...> Vardan tobulos meilės aš atnašauju save kaip deginamąją auką Tavo gailestingajai meilei ir meldžiu Tave sudeginti mane visą <...>, kad tapčiau tavo meilės kankine, o mano Dieve” (ten pat, p. 123).

Tokio atsidavimo Dievui pavyzdžių galime rasti ne vien vienuolynuose. Antai, baigiantis Vatikano II Susirinkimui, popiežius Paulius VI šventuoju paskelbė pasaulietį, gydytoją ir mokslininką Juozapą Moskatį. Jis gimė 1880 metais. Savo vaikystę ir jaunystę praleido Neapolyje. Greta jo nuopelnų medicinoje, kalbama ir rašoma apie jo visišką atsidavimą Dievui. Gydydamas ligonius, jis labai dažnai suteikdavo jiems ir dvasinę pagalbą. Pavyzdžiui, dainininkas Enrikas Karūzas (Caruso) prieš mirtį Moskačio dėka buvo aprūpintas ligonių sakramentais. Apie jo honorarą už gydytojo paslaugas buvo sakoma, kad jis daugiau išleisdavo pirkdamas vargšams vaistus, negu gaudavo iš turtingųjų pacientų. Po mirties jo dienoraštyje rastas toks įrašas: „Mylėk tiesą, būk pats savimi – neapsimetinėk, nebijok, nesidairyk į šalis. Ir jeigu tave ims persekioti už tiesą – tebūnie taip! Jeigu teks kentėti – kentėk. O jeigu vardan tiesos teks pačiam pasiaukoti ir atiduoti gyvybę, vyriškai tai atlik” (A. Sicari. Portretai, p. 156). Mirė šis kūno ir sielų gydytojas 1927 m. nesulaukęs nei 50 metų, tarsi sudegęs ant Dievo meilės ugniakuro. Kardinolas Ronkalis (vėliau popiežius Jonas XXIII), perskaitęs Juozapo Mosačio biografiją, pavadino jį Bažnyčios šviesa. Dieve, duok daugiau tokių šviesuolių savo Bažnyčiai.

Našlė, atidavusi Dievui savo paskutinį pinigėlį, vienuolė, iki šiol berianti žiedus į žemę, gydytojas, gydantis ne tiktai žmonių kūnus, bet ir sielas, – tai to paties vynmedžio šalelės. Tepadeda mums Viešpats visiems būti žaliuojančiomis šakelėmis.

Parengė V. S.