Krikštas ir atsivertimas

II advento sekmadienis (C)
Bar 5, 1–9; Fil 1, 4–6. 8–11; Lk 3, 1–6

Evangelijoje minimi giliai istorijoje nugrimzdę iškilūs ano meto valstybės vadovai, vyriausieji dvasininkai. Šiandien šie vardai, kadaise tarti su baiminga pagarba, nedaug ką reiškia. Jų galybė pavirto į dulkes, jie tapo lygūs tiems, kurie prieš juos kadaise drebėjo iš baimės. Evangelijoje šie vardai tik įrėmina keistuolį pranašą, skelbusį atgailą, kai kam kėlusį nerimą bei sumaištį, gyvenusį dykumoje, pačiame didžios imperijos pakraštyje. Nuostabu tai, kad Jono Krikštytojo vardas ir jo skelbtas žodis, pranašavęs didingą dvasinį sąjūdį, tebėra aktualus šiandien, o didžiūnų ir kunigaikščių potvarkiai įdomūs tik istorijos tyrinėtojams. Advento metu kasmet visoje Bažnyčioje skamba Zacharijo sūnaus Jono Krikštytojo balsas. Jis skelbia mums atgailos krikštą ir nuodėmių atleidimą. Jis sukrečia mūsų teisuoliškumą ir ragina pripažinti, jog esame nusidėjėliai. Įsiklausydami į jo balsą suvokiame, kad daugelis mūsų kelių tėra akligatviai ar klystkeliai. Jis ragina mus atsiversti, aiškiai įspėdamas, jog toliau tuo pačiu keliu eiti pavojinga. Tiesiam ir paprastam Jonui nesvarbu, ar mums tinka, ar patinka jo žodis. Jis neatsižvelgia į mūsų visuomeninę padėtį, gyvenimo patogumą, nusistovėjusius įpročius. Jonas tiesiog kalba tai, ką jis išgirdo iš Dievo.

Jonas skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Mūsų dienomis Bažnyčioje Krikštas ir Atleidimas dažnai išgyvenamas ne ta seka, kuria skelbė Jonas. Tačiau mes, pakrikštytieji Jėzaus įsteigtu Krikštu, taip pat turime kasdien patvirtinti savo Krikštą kasdieniniu atsivertimu. Adventas reikalauja naujai atsigręžti į ateinantį Kristų, dėmesingai atverti apsiblaususias akis. Mūsų Krikštas neatsiejamai suvienijo mus su išganinguoju Jėzaus likimu. Taigi grįžkime atgal prie Krikšto. Grįžkime atgal prie Jėzaus laukimo nuostatos.

Evangelistas Lukas patvirtina Jono Krikštytojo veiksmų tikrumą Izaijo žodžiais. Tačiau Izaijo pranašystėje nieko nekalbama apie krikštą, tik apie atsivertimą. Vien krikštas nieko nereikštų. Izaijo pranašystės žodžiai nurodo ir Joną, ir Jėzų. Evangelistas Lukas vaizduoja, kas įvyksta drauge su krikštu: tai pokyčiai žmogaus viduje, taip pat pokyčiai jo socialinėje aplinkoje.

Kodėl negalėtų viskas likti taip, kaip buvę? Nes tai būtų tarsi nepravažiuojama dykuma be kelio. Kalbėdami apie ekonomiką ir plėtrą dažnai girdime žodį infrastruktūra. „Neišsivysčiusiems“ krikščionims taip pat pirmiausiai reikalinga infrastruktūra, prieigos dvasinei paramai tiekti. Reikia dvasinių kelių, susisiekimo arterijų, kuriomis Dievas galėtų bendrauti su žmogumi, o žmonės bendrautų tarpusavyje dalydamiesi gėrybėmis, tiesa, teisingumu ir meile. Tie keliai neatsiranda savaime. Deja, dažnai juos tiesiame pasiėmę tik kastuvus ir karučius, tarsi nepastebėdami, kokia galinga šiandienos kelininkų technika. Jono Krikštytojo žodžiai yra panašūs į tą galingą, kuriai ne kliūtis jokios daubos ar pylimai, techniką. Kartais pabūgstame tokių radikalių permainų ir slepiamės už subtilių metodikų, mandagių išsisukinėjimų. Tačiau be radikalių sprendimų bei permainų nenutiesiamas tikras naujas kelias – į susitikimą su Dievu ir žmonėmis.

Martinas Buberis sakė: „Visas gyvenimas yra susitikimas“. Kiekvienas galime prisiminti gyvenimo akimirkų, kai buvome laimingi ir jautėme gyvenimo pilnatvę. Šie momentai – savotiški susitikimai su Dievu, žmonėmis, o pirmiausiai – su pačiu savimi. Šventasis Bernardas Klervietis sakė: „Einant Dievo link, riba esu aš pats”. Susitikti su savimi ir Dievu padeda meno kūriniai. Rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis labai mėgo Siksto Madonos atvaizdą. Jo žmona pasakojo, kaip susižavėjęs jis galėjo ištisas valandas žvelgti į šį kūrinį. Vienas studentas Johannui Sebastianui Bachui paliudijo: „Klausydamas šios kantatos jaučiu, kad bent savaitę negaliu daryti nieko bloga”. Kompozitoriaus žmona rašė, jog jis buvo labai laimingas išgirdęs to studento liudijimą, laimingesnis negu dėl žinovų pagyrų. Jaunuoliui Bacho muzika padėjo rasti darną su savo vidiniu pasauliu. Jis veikiausiai užčiuopė tą harmoniją, be kurios žmogus nebūna vidujai laimingas, nepasiekia vidinės ramybės. Susitikimui reikia sąlygų. Susitikimui su Jėzumi turime ruoštis.

Dievas tikrai ateis, bet kuriuo atveju. Klausimas yra tik tas – ar jo atėjimas bus mums išganingas. Jonas Krikštytojas ne vien reikalauja atsiversti, jis taip pat skelbia išganymą. Visa žmonija išvys Dievo išganymą, tačiau tas išganymas bus skirtas ne visiems. Svarbu mums pašalinti kliūtis iš savo širdies. Ne Dievas turi pasikeisti. Mes turime labiau linkti į jį. Ne mano artimas žmogus pirmiausia turi pasikeisti, bet aš.

Parengė K. L.