Aplankymo dovanos

IV advento sekmadienis (C)
Mch 5, 1–4; Žyd 10, 5–10; Lk 1, 39–45

Nors šiandienos technologijomis galima nustatyti laukiamo kūdikio lytį, kiekviena motina nekantraudama nori išvysti mažylio veidą. Vis dėlto nė vienam žmogui neduota numatyti savo vaikų ateities. Švenčiausioji Mergelė Marija žinojo, ko laukiasi. Paskutinį advento sekmadienį drauge su Marija keliaujame pas Elzbietą, kuri taip pat žinojo apie Marijos kūdikį: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!” Elzbietos įsčiose esantis Jonas irgi žinojo: susitikimo metu jis šoktelėjo iš džiaugsmo.

Sekmadienį prieš pat Kalėdas drauge su Marija išgyvename jos šventą nerimavimą, džiaugsmingą lūkestį. Mes taip pat per tikėjimą ir Marijos pavyzdį žinome, kas yra gimsiantis pasaulio Gelbėtojas. Žinome, kad jis yra mūsų Viešpats, nors gimsta kaip bejėgis kūdikis. Paskutinį advento sekmadienį šlovingus Viešpaties atėjimo įvaizdžius pakeičia paprastas žemėje nutikęs įvykis. Liturginiuose skaitiniuose nebekalbama apie vieniems grėsmingą, kitiems išlaisvinimą žadantį teismą. Mūsų žvilgsnis nukreipiamas į nėščią moterį. Tai Marija – Mesijo ir Viešpaties motina. Aukščiausi slėpiniai ir žmogiškosios prigimties dėsniai susipina į neatskiriamą vienovę. Mus kartais net trikdo žodžiais išreiškiama įsikūnijimo tiesa.

Kaip ir ankstesniais advento sekmadieniais mus dar kartą pasitinka Jėzaus pirmtakas Jonas. Jis šokteli iš džiaugsmo Elzbietos įsčiose ir pasveikina Viešpatį. Jie abu susiję ne tik giminystės ryšiais. Jonui tenka užduotis skelbti Jėzaus atneštą išganymo žinią. Jonas visą laiką nepailsdamas rodė į Kristų, kaip išganymo nešėją. Jono povyzoje aiškiai regimas Viešpaties mokinio nuolankumas. Tą galime matyti ir dviejų motinų susitikime. Elzbietos klausimas: „Iš kur man ta garbė?” reiškia dėkingumą Dievui už Viešpaties motinos aplankymo garbę. Panašiai kaip Jonas pabrėžia Jėzaus pirmenybę, Elzbieta atskleidžia Marijos garbingumą. Elzbietos ištartuose pasveikinimo žodžiuose ataidi kitų didžiųjų išrinktosios tautos moterų – Rachelės ir Juditos – šlovinimas. „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!” Čia svarbus jungtukas ir. Jis atskleidžia, kad Jėzaus garbinimas, nors nėra tolygus, neatsiejamai susijęs su pagarba Marijai, ir atvirkščiai. Kas gerbia Mariją, turi ją gerbti dėl Jėzaus. Kas garbina Jėzų, turi gerbti ir jo Motiną Mariją. Katalikų Bažnyčioje gyvuojanti pagarbos Marijai tradicija nėra koks nors pagoniškas reliktas, tai meilės ir dėkingumo išraiška, grindžiama Šventuoju Raštu. Kalėdų šventimas vien su Jėzumi neatskleistų pilnutinės Dievo įsikūnijimo tiesos. Kūdikėlį Jėzų pagimdė Marija, jis nebuvo angelų atneštas iš dangaus. Marija buvo palaiminta su jos įsčiose esančiu Kūdikiu ir per šį Kūdikį. Šventosios Dvasios įkvėptais žodžiais Elzbieta nusako, kaip visiems žmonėms ateina išganymas. Ji sako Marijai: „Laiminga įtikėjusi”. Žmonių išganymas prasideda nuo skelbimo. Tikėjimu patirta malonė veda į meilę. Marija skubiai eina aplankyti savo giminaitės Elzbietos.

Kalėdos yra dovanų metas. Nors prekybininkai praneša apie tolydžio didėjančias sumas, išleidžiamas kalėdinėms dovanoms, kartais kuklus pasveikinimas išreiškia daugiau nuoširdumo už brangius daiktus. Šiandienos Evangelija primena svarbiausią dalyką, prie kurio medžiaginės dovanos tėra priedas. Kokių dovanų Elzbietai atnešė Marija? Ji pirmiausiai atskubėjo pati. Dovanoti save, savo laiką – sunkiausia, bet ir brangiausia dovana. Dovanojant paisoma ne savo patogumo, bet kito naudos. Marija leidosi į tolimą ir varginančią kelionę, kad pagelbėtų šeštą mėnesį nėščiai Elzbietai namų ruošos darbuose. Marijos apsilankymas atnešė iš Šventosios Dvasios kylantį džiaugsmą ir ramybę. Ko trūksta žmonėms mūsų aplinkoje? Nebūtinai medžiaginių dalykų – visiems tikrai reikia, kad Marijos pavyzdžiu pasidalytume Dvasios dovanomis: padrąsinimu, paguoda, ramybe, džiaugsmu. Kai kurie tėvai savo prasta pedagogika iškreipia Kalėdų žinią, sakydami vaikui: „Jei nebūsi geras, Kūdikėlis Jėzus neateis“. Ar Jėzus atėjo į žemę todėl, kad žmonės buvo labai pavyzdingi? Veikiau priešingai. Jis tapo žmogumi, kad nepaliktų mūsų vienų su mūsų depresija, vienatve, nuovargiu.

Parengė K. L.