Ieškoma dovana

(Kristaus Gimimas)
Iz 9, 1–3. 5–6; Tit 2, 11–14; Lk 2, 1–14

Be tikėjimo Kalėdos būtų tik tuščia butaforija. Šventiniai Kalėdų simboliai gali gražiai praturtinti šventę, tačiau be tikėjimo jie liktų tik tuščias kiautas. Kiekvienas krikščionis širdyje brandina savo Kalėdų vaizdinį. Išmoktas katekizmo tiesas gaivina simboliai, išgyvenimai, prisiminimai. Įspūdingi mūsų tremtinių kartos liudijimai apie Kalėdų džiaugsmą, kurio neužslopino barakų šaltis ir skurdus Kūčių stalas. Vaikams Kalėdos neįsivaizduojamos be eglutės – išmoningas jos puošimas žadina vaizduotę ir kuria šventinę nuotaiką. Mintį veda žvilgsnis į prakartėlę. Dovanų gausa neturi užgožti didžiosios dovanos visai žmonijai ir kiekvienam: mums gimė Jėzus.

Etninių tradicijų puoselėtojai ypač akcentuoja gamtos ženklus, ilgiausios metų nakties virsmą. Tačiau ne ilgėjanti diena lemia žmonijos išganymą. Kitokie gamtovaizdžiai supa Kalėdas švenčiančius Pietų pusrutulio krikščionis. Vartotojiškiems visuomenės įnoriams pajungiamas dovanų pirkimo vajus, užsakomi Kalėdų seneliai. Šie atributai nebūtinai blogi. Svarbu, kad jie neužtemdytų ir neiškreiptų Kalėdų šventimo prasmės. Viešpaties Gimimo šventę turime išgyventi patys. Joje dalyvaujame drauge su tikraisiais Viešpaties Gimimo šventės dalyviais.

Marija laiko rankose tą Kūdikį, kurio gimimą apreiškė angelas. Angelo pranašystės išsipildymas patvirtino Marijos tikėjimą. Jos tikėjimas ugdomas toliau: Marijos glėbyje gulintis Aukščiausiojo Sūnus iš pažiūros visai nepanašus į galingą valdovą, jam pačiam reikia nuolatinės globos. Juozapas taip pat regi pasitvirtinusią pranašystę. Jam patikėta globoti šį kūdikį, netrukus prireiks jį gelbėti nuo persekiotojų.

Ciesoriaus Augusto valdininkai anuomet neišgyveno Kalėdų. Tiesa, jie įregistravo Juozapo šeimoje gimusį pirmgimį sūnų kaip būsimą mokesčių mokėtoją. Surašinėdami gyventojus, jie suvokė darą labai svarbų darbą. Vis dėlto jų sąrašai taip pat sudūlėjo, o Jėzus yra gyvas ne todėl, kad buvo į juos įtrauktas…

Žmonės, Betliejuje užėmę visas nakvynės vietas, veikiausiai kritikavo Romos valdžią, burnojo dėl mokesčių. Jie užeigose triukšmingai valgė ir gėrė tuo metu, kai netoliese lemiamas slėpinys buvo apreikštas visuomenės paribio žmonėms – piemenims. Piemenų išgyvenimai taip ir liko neužrašyti. O net jeigu ir būtų buvę užrašyti, kas anuomet būtų tais klajokliais patikėjęs?

Kalėdos neįmanomos be angelų giesmės ir žinios „Dievo mylimiems žmonėms”. Angelai skelbia ne naują ideologiją ar teoriją, jie skelbia šventę. Angelo žinia skelbiama ne kokia nors kalendorine data, bet „šiandien”. Ši žinia skirta visiems: „Jums gimė Išganytojas”. Angelai žino, kad tai tas, kuris išves žmoniją iš beviltiškos nuodėmės aklavietės. Nėra prasmės laukti kito – tai Kristus, pažadėtasis Mesijas.

Dangaus kareivija virš Betliejaus skelbė: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” Tai neatskiriami dalykai: taika neįmanoma be Dievo garbinimo; pati taika yra gražiausias Dievo šlovinimas.

Evangelijų pasakojimuose matome ieškančius žmones. Marija svarstė širdyje žodžius apie savo Sūnų. Tiek Marija, tiek Juozapas tikėjimu ieškojo, kaip atsiliepti į Viešpaties kvietimą ir įvykdyti jo valią. Kartais tenka ieškoti būtiniausių dalykų. Betliejuje abudu, Marija ir Juozapas, ieškojo užeigos, kur galėtų prisiglausti. Išvydę žvaigždę į Jeruzalę keliavo ir išminčiai, ieškodami gimusio žydų karaliaus. Net Erodas ieško, tiesa jis tai daro ne pats, bet įsako mokslininkams tyrinėti knygas, o kareiviams po namus ieškoti gimusių berniukų.

Mes visi ieškome meilės, pripažinimo, laimės ir sėkmės. Siekiame to, ko patys norime ar ką įsivaizduojame. Vis dėlto tą paiešką grindžia dar gilesnis poreikis: ieškome patys savęs. Labai dažnai kalbama apie „savo galimybių realizavimą”, „paslėptų gebėjimų išskleidimą”, „galių praplėtimą”. Gerai, jeigu šių dalykų nesiimama kitų sąskaita. Tačiau jei žmogus ieško tik savęs paties, o kitus pamiršta, tai galiausia baigiasi nusivylimu, graužatimi ir ašaromis. Įsikūnydamas Dievas tapo vienu iš mūsų. Štai geroji šios dienos žinia: gimė Tas, kuris ieško mūsų, ieškančių. Tačiau Dievas ieško ne savęs paties. Jis ieško tavęs, manęs, visų mūsų. Visą gyvenimą ieškau, tačiau taip pat esu ieškomas Dievo. Turiu leistis jo surandamas. Tik jo surastas rasiu ir pats save. Tai yra kalėdinės ramybės šaltinis. Todėl kiekvienas priešais prakartėlę galime savęs paklausti: kur aš slepiuosi? Už savo darbo? Už savo planų, įsivaizdavimų ir svajonių? Gal aš bijau susitikti su savimi, pamatyti save be kaukės? Net jei į šiuos klausimus atsakiau teigiamai, Dievas vis tiek manęs tebeieško. Jis tapo žmogumi, nes esu jam nepaprastai svarbus. Jeigu jis mane priima, man tampa lengviau priimti pačiam save su savo silpnybėmis, klaidomis ir nuodėmėmis. Jeigu leidžiuosi Dievo randamas, tampu tikru žmogumi. Tai didžioji dovana.

Parengė K. L.