Šventoji Šeima

(Šventoji Šeima; C)
Sir 3, 2–6. 12–14; Kol 3, 12–21; Lk 2, 41–52

Šventosios Šeimos dieną galime prisiminti trumpą maldos atodūsį: „Jėzau, Marija, Juozapai!“ Šiuo atodūsiu dažnai šaukiamės užėjus gyvenimo sunkumams, rečiau pašloviname Šventąją Šeimą tiesiog iš dėkingumo. Šeimos gyvenimui taip pat tinka šventojo Benedikto šūkis: „Melskis ir dirbk“. Pirmąjį šio posakio dėmenį „melskis” uoliau vykdome suspaudus sunkumams. Kreipiamės į Jėzų, prašome Marijos ir Juozapo užtarimo spręsdami šeimos problemas, nesutarimus, maldaudami gydyti nuoskaudas. Prašome ugdyti kantrybę, naikinti egoizmą, nesusipratimus. Tačiau sukalbėję maldą kartais neįvykdome antrosios posakio dalies, tarsi neatliekame „namų darbų”. Tiesiog laukiame, kad aplinkiniai šeimynykščiai taptų malonūs, sukalbami, didžiadvasiški. Negalime teisintis vien tuo, kad iš prigimties esame impulsyvūs, emocingi, sunkiai suvaldomo temperamento. Verta ne tik prieš išpažintį atlikti sąžinės sąskaitą, bet ir nuolat turėti prieš akis planą, kaip kovoti su savo ydomis. Žinau, kad yra tokių žmonių ar situacijų, kurios daro mane nekantrų, net sukelia pyktį. Gal galiu ką nors pakeisti, kad vėl neužlipčiau ant to paties grėblio?

Tačiau turbūt daugiau tokių, kurie suklumpa ne dėl darbo, bet dėl maldos stokos. Juk daugybę kartų per dieną – laukdami eilėje, vairuodami automobilį ar net priverstinai žvelgdami į bukinančią reklamą – galime lūpomis ir širdimi šnabždėti: „Jėzau, Marija, Juozapai“. Tai darydami įvykdysime apaštalo Pauliaus raginimą iš šios dienos skaitinio: „Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui“.

Ateikime prie prakartėlės ir išliekime savo širdį Šventosios Šeimos akivaizdoje – išguldykime savo problemas bei sunkumus, susijusius su šeima, mokykla, studijomis ar darbu. Maldaukime pagalbos, kad mūsų gyvenimas patiktų Dievui, kad galėtume Jėzaus pavyzdžiu „augti malone“.

Tai, kad Išganytojas atėjo į pasaulį ir augo šeimoje, rodo, jog šeima nėra laisvai keičiamas sociologinis darinys. Dievo Sūnus patvirtino, kad šeima yra tikrojo žmogiškumo ugdytoja. Žinoma, yra tėvų, netinkamai auklėjančių vaikus, net žalojančių juos. Tačiau kitokiems socialiniams dariniams, vadinamosioms laisvosioms sąjungoms, galima taikyti tuos pačius priekaištus. Ne šeimoje užaugusiu žmogumi lengva manipuliuoti. Jei šeimą bandoma išstumti iš visuomenės, pati visuomenė tampa amorfine mase, kuria lengvai manipuliuoja technologijos ir žiniasklaidos priemonės.

Evangelijoje pabrėžiama, kad Šventoji Šeima vadovavosi Mozės įstatymu. Šventosios Šeimos maldingumą atskleidžia jos kelionė į Jeruzalės šventovę. Tai nėra tik privati maldinga praktika. Čia peržengiamos šeimos ribos siekiant melstis didesnėje bendruomenėje. Kartais pasigirsta priekaištų, esą religija yra tik privati kiekvieno žmogaus sritis. Reiškiama nuomonė, jog religingumo raiška galima tik individuali, bet kokia nustatyta tvarka esą griauna maldos spontaniškumą. Tačiau juk kitose gyvenimo srityse vyrauja tam tikra tvarka, garantuojanti gyvenimo saugumą, produktyvumą, žmonių tarpusavio ryšius. Šventosios Šeimos pavyzdys liudija, kaip giluminį ryšį su Viešpačiu išreiškia tikėjimo pareigų atlikimas. Panašiai ir visais laikais: kas nesimeldžia bažnyčioje, nesimeldžia ir šeimoje.

Evangelijoje vaizduojama scena rodo vis labiau bręstančią Jėzaus savimonę. Ši scena taip pat atskleidžia tą retą akimirką, kai jame spontaniškai prasiveržia kažkas netikėto, sukėlusio nuostabą net jo tėvams. Susidaro įspūdis, kad įvyksta ne kažkas naujo, bet tiesiog prasiveržia tai, kas jau seniau jame slypėjo. Evangelistas Lukas pabrėžia, kad vaikelis Jėzus „augo išmintimi“. Gyvenimo patirties jis įgijo ir iš tėvų. Marija ir Juozapas buvo Jėzui pavyzdys įvairiose situacijose, tėvai mokė praktinių dalykų, padėjo apsispręsti. Marija ir Juozapas supažindino vaiką su Šventojo Rašto ir maldos išmintimi. Dievas apdovanoja žmones per kitus žmones, o pirmiausia – per tėvus.

Šventykloje dvylikamečio Jėzaus žodžiai skamba taip, tarsi jis būtų pirmąkart suvokęs save patį. Į Marijos priekaištą jis atkerta: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Šiuos žodžius sako tas, apie kurį čia pat pabrėžiama, jog buvo klusnus. Žengdamas per vaikystės amžiaus slenkstį, Jėzus patvirtina savo gyvenimo programą: jis radikaliai paskelbė savo klusnumą dangiškajam Tėvui ir jo žodžiui. Jaunuolį Jėzų taip giliai apėmęs šis suvokimas, kad jam nė neateina į galvą, kaip jo tėvai galėtų manyti kitaip. Jo mintys ir veiksmai jam atrodo savaime suprantami.

Aplinkiniams šis Jėzaus žodis yra „tamsus“, ne iki galo suvokiamas. Trūksta paaiškinimo, kas yra tie „Tėvo reikalai“. Ar tai jo Tėvo šventovė? Ar Tėvo planai ir nutarimai? Ar Dievo žodis? Nors šie „Tėvo reikalai“ nėra išvardijami, juos galima numanyti. Dvylikametis Jėzus nurodo pamatinę savo gyvenimo kryptį.

Vėliau Jėzus pasakys ir daugiau daugiaprasmių ir „tamsių“ žodžių. Nelengva ir neįmanoma Dievo apstybę išreikšti žmonių kalba. Žmogiškasis indas tam per menkas. Dievo žodžio tamsa yra tamsi tik mums. Tamsa ir akinanti šviesa daro tą patį poveikį – mus apakina. Žmogus pakelia dieviškąją tikrovę tik mažomis dozėmis.

Parengė K. L.