Išminčių pamokos

Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)

Iz 60, 1–6; Ef 3, 2–3a.5–6; Mt 2, 1–12

1968 m. pasaulis laukė pirmojo astronautų skrydžio aplink mėnulį. Prieš tai Britanijos astrologų federacija niūriai pranašavo skrydžio nesėkmę dėl Jupiterio ir Urano planetų padėties ir tariamo poveikio astronautams. Vis dėlto, nepaisant tų pranašysčių, Apollo 8 skrydis buvo sėkmingas. Klydo astrologai. Atsimename „pranašysčių” gausą 2000 -aisiais, tūkstantmečių virsmo metais. Laikraščiai spausdina gausybę horoskopų, tačiau tik labai retai pateikia jų klaidingumo paliudijimų. Leidėjams tiesiog apsimoka žadinti niekuo neįpareigojantį skaitytojų smalsumą.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Evangelijos išminčiai panašūs į mūsų dienų astrologus. Tačiau tai tik paviršinis panašumas. Išminčiai ieškojo Dievo valios, vadovaudamiesi jiems prieinamais pasaulio pažinimo šaltiniais, Rašto pranašystėmis ir ypatingu Dievo ženklu – žvaigžde. Jų žygis – asmeninis Dievo ieškojimas. Jie nemulkino kitų pardavinėjamomis pranašystėmis. Juk horoskopų kūrėjams Erodas būtų potencialus klientas…

Viešpaties Apsireiškimo iškilmė tarsi ženklina virsmą iš liaudiškos, „folklorinės” į teologinę, kristologinę krikščionybę. Čia svarbu nenuskurdinti tikėjimo slėpinio perteikimo. Kartais Rytų išminčių aplankyme įžvelgiamas tik „kerigminis branduolys”. Primenama, kad nei titulas „karaliai”, nei skaičius trys, juolab karalių vardai nepagrįsti bibliniu pasakojimu. Nublanksta pasakojimo detalės, aiškinimas tampa abstraktus ir didaktiškas. Jo spalvingumas ir gyvumas ir atidedami šalin kaip nereikšmingi. Biblistų tyrinėjimai labai vertingi, tačiau ne visuomet tiesiogiai perkeltini į liturginį tikėjimo slėpinių šventimą. Teologija taip pat tėra dieviškųjų žodžių bei veiksmų drabužis. Nuogos tiesos, be jokio apvalkalo, paprasčiausiai nėra. Evangelijos pasakojimų numitintojams gresia kitokios mitologijos pinklės.

Šios iškilmės pavadinimas liudija tai, kaip Bažnyčia suvokia Evangelijoje atpasakotą įvykį. Evangelijos pasakojime Bažnyčia įžvelgia slėpinį – Jėzus pasauliui pasirodo kaip Viešpats. Šis titulas šių dienų žmonėms nelengvai suvokiamas. Ankstyvųjų amžių krikščionims jis reiškė kur kas daugiau ir skambėjo gerokai pavojingiau. Jėzaus laikų žydams žodis „Viešpats“ buvo tolygus iš pagarbios baimės netariamam Dievo vardui. Anuometinėje Romos imperijoje šiuo titulu turėjo teisę vadintis vienintelis žmogus – imperatorius. Krikščionys, vadindami Kristų Viešpačiu, trikdė tiek griežto žydų monoteizmo išpažinėjų, tiek pagonių pasaulėžiūrą.

Krikščionys skelbia, jog kūdikėlyje Jėzuje pasirodo Viešpats. Jis viešpatauja pasauliui ne sugniaužto kumščio galia, bet antgamtiniu dieviškuoju spindesiu. Kūdikis atrodo esąs paprastas, be ypatingų bruožų. Tačiau apie jį dedasi neįprasti dalykai, rodantys jį esant Viešpatį. Jis veikia kitus tarsi magnetas. Iš jo sklindanti galia liudija jo viešpatystę – ne šio pasaulio karalystę. Jis priimamas tikėjimu, pranokstančiu iki tol vyravusius religinius įsivaizdavimus. Pasaulio valdovo – Romos imperatoriaus ir dangaus Viešpaties įvaizdžiais krikščionybė siekia perteikti Kristaus slėpinį.

Jis yra Viešpats nepriklausomai nuo mūsų noro ar nenoro jį priimti. Tiesiog atsiduriame šio nesuvokiamo ir nepakeičiamo įvykio akivaizdoje. Žmonijai reikia tikro Viešpaties, kuris įgyvendintų teisingumą ir įkurtų taiką. Betliejaus Kūdikis yra toks Viešpats, kuriam galime paklusti, neprarasdami savo žmogiškojo orumo.

Evangelijoje išryškėja, kaip malonių atsisako pakviestieji, o jomis apdovanojami visuomenės atstumtieji. Izraelis neatpažįsta savo Išganytojo ir persekioja savo Viešpatį. Pagonys jį įtiki, šlovina, apdovanoja dovanomis. Mes taip pat, sąmoningai ar ne, renkamės vieną iš šių nuostatų. Viešpaties Apsireiškimas neatšaukiamas. Keistis gali tik mūsų nuostata Jo atžvilgiu.

Viešpaties Apsireiškimo iškilmėje skaitoma Evangelija pagal Matą. Ji svarbiomis detalėmis papildo plačiausiai Luko evangelijoje atpasakotas Jėzaus gimimo aplinkybes. Abu evangelistai pabrėžia, kad Kūdikis prasidėjo Mergelės Marijos įsčiose Šventosios Dvasios veikimu; abu veda Jėzaus genealogiją iš Dovydo; abu nurodo, jog Jėzus gimė Betliejuje.

Luko evangelijoje matome, kaip nesvetingai Betliejaus gyventojai priėmė Šventąją Šeimą. Tik išgirdę piemenų pasakojimą „visi stebėjosi” (Lk 2, 18). Mato evangelijoje Betliejus gerokai reikšmingesnis. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai karaliui Erodui Jeruzalėje pateikė pranašo Michėjo pranašystę: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“. Erodui pranašystė buvo pakankamai aiški: Betliejaus reikia bijoti. Erodas sumano išžudyti visus galimus konkurentus – apylinkėje gimusius berniukus. Mato evangelijoje liko įamžinti tie vaikeliai, kuriuos žiauriai nužudant norėta išdildyti iš istorijos.

Išminčiai ieško ir tyrinėja. Jie ieško Dievo ir mokosi jį atrasti Dieve. Kas leidžiasi į tokį ieškojimą, netrukus pamato, jog tai visuomet susiję su tam tikru netikrumu, kaip prielaida tam būtinas atvirumas, pasirengimas bandyti. Antroji žymė – išminčiai parpuola ir pagarbina. Garbinantis žmogus parodo, kad jis priima gyvenimo aplinkybes ir sutiktus žmones ne kaip savaime suprantamą dalyką, kad jo kasdienybėje yra vietos nuostabai, dėkingam suvokimui. Trečiasis dalykas – išminčiai dovanoja savo turtus. Jie nepasilieka sau to, ką turi vertingiausio. Dovanodami jie tampa apdovanoti. Savo tikėjimu taip pat einame panašiu keliu: dovanodami sulaukiame dar didesnių dovanų. Trijų karalių karūnos teliudija šiandienos Bažnyčią kaip ieškančiųjų, besimeldžiančiųjų ir dovanojančiųjų bendriją.

parengė K.L.