Šventė
2 eilinis sekmadienis (C)
Iz 62, 15; 1 Kor 12, 411; Jn 2, 112
Dažnai skundžiamės kasdienio gyvenimo rutina. Rutina įsiskverbia net į tikėjimo sritį, maldos gyvenimą. Net sekmadienį nelengva išsiveržti iš jos gniaužtų. Jei su vaikišku nuoširdumu nupieštume savo gyvenimo vaizdą, jame būtume panašūs į apkrautą nešulinį kuiną. Rutiną išduoda priblėsusios akys ir elgsena. Viena iš priežasčių yra tai, kad stokojame drąsos atidėti šalin nepabaigiamus, dažnai nebūtinus darbus, sukeliančius stresą bei perkrovas. Europos šalių vertybių tyrimai atskleidė, kad lietuviai vertina darbštumą. Darbas neabejotinai svarbi gyvenimo dalis. O poilsis, atgaiva? Ar mokame džiaugtis ir bendruomeniškai švęsti?
Gražu, kai žmonės po atliktų darbų susiburia draugėn, juokiasi ir vieni kitiems sako malonius žodžius. Valgymas, vynas, muzika, šokiai teikia gyvenimui džiaugsmo. Džiugiai praleistas laikas nėra tuščias juokas atstoja saujas tablečių. Šventė nėra žmogaus gyvenimo priedėlis, kurį galima būtų nubraukti kaip nereikalingą. Šventė yra tikrojo žmogiškumo dalis taip sutvarkė Dievas. Apie tai skaitome Biblijoje. Kiekvienas žmogus širdyje ilgisi džiugios bendrystės. Tiesa, dažnai neturime tos patirties ir pavyzdžių. Kokie pobūvio vaizdai iškyla vaizduotėje? Alkoholio atpalaiduoti liežuviai, nešvankūs juokeliai, apkalbos ir patyčios? Evangelijos skaitinyje vestuvių pobūvio vaizdas tarsi iš kito pasaulio. Drauge ten viskas labai žemiška, paprasta ir tikroviška.
Pažvelkime į Jėzų Evangelijoje. Kai kas jam priekaištavo, kad leidžia laiką nerimtose kompanijose puotaudamas su muitininkais ir nusidėjėliais, vadino jį rijūnu ir vyno gėrėju. Jėzaus pavyzdys moko, kad neskirstytume gyvenimo tik į rimtą laiką, kai dirbame ar meldžiamės, ir į šventimą, kai tarsi pasislepiame nuo Dievo, nesąmoningai suvokdami, kad šventės džiaugsmas priešingas Dievo valiai. Toks atskyrimas akivaizdžiai matyti, kai žmonės šiais laikais pasikviečia kunigą į gedulinius pietus ar vestuves. Tikrosios linksmybės prasideda tik kunigui išėjus
Jėzus moko mus ieškoti Dievo artumo neatsižadant juoko, dainos, muzikos ir šokio. Kartais krikščionys pernelyg siaurai suvokia santykį su Dievu. Dievas yra nepalyginamai platesnis. Jis nesileidžia uždaromas nuobodžioje apsimestinio rimtumo nišoje.
Jono evangelijoje Jėzus pradeda viešąjį gyvenimą ne pamokslų rinkiniu, bet švęsdamas vestuves. Pasakojime apie Kanos vestuves nėra jokio religinio Jėzaus veiksmo. Jėzus nepasakė pamokomos užstalės kalbos ar pamokslo jauniesiems. Neužsimenama nė apie šventės metu kalbėtą maldą. Jėzus paprasčiausiai dalyvavo šventėje. Svarbiausia šventėje ne valgis, o tai, kad žmonės galėtų būti drauge, tarpusavyje bendrauti, dalytis gera nuotaika. Pats Jėzaus buvimas jau yra šventė. Jis leidžia mums suvokti, kad pats mūsų gyvenimas yra Dievo dovana ir todėl vertas šventimo. Evangelijoje Jėzus vėliau dažnai kalbės apie dangiškąjį vestuvių pokylį. Evangelistas Jonas ypač dažnai pasitelkia šį amžinos laimės ir džiaugsmo įvaizdį.Dabar galime suprasti, kodėl, pasibaigus vynui, Jėzus imasi gelbėti šventę. Jis nemaitina alkstančių, bet paverčia vandenį vynu, kad galėtų tęstis džiugi žmonių bendrystė. Mums, savo mąstysena daugiausia orientuotiems į svarbiausių ar prioritetinių problemų sprendimą, šis ženklas kelia nuostabą.
Evangelistas Jonas mums skelbia, kad Dievas yra turtingas, dovanojantis, kuriantis perteklių. Jis ne vien nustato visatos dėsnius, bet taip pat laimina vaikų žaidimą. Šeši šimtai litrų vyno nėra vien poreikio patenkinimas, bet ir perteklius. Toks veiksmas nepaaiškinamas vien racionaliu planavimu. Dievas dovanoja ne tiksliai atmatuotomis porcijomis. Pavasarį pražysta milijardai pumpurų ir niekas neskaičiuoja, kiek jų vėliau subrandina vaisius. Džiaugsmingas perteklius yra vienas gražiausių Dievo kūrybos aspektų.
Jėzus ne vien paverčia vandenį vynu. Tai yra ženklas kiekvienam iš mūsų. Iš tikrųjų jis trokšta perkeisti mus pačius. Jo dieviškoji galia nori permainyti mūsų nusišalinantį abejingumą į nuoširdų dalyvavimą, nori padėti mums išsiveržti iš savo poreikių bei problemėlių akiračio, kad pajėgtume ieškoti kitų. Jėzus nori, kad eitume ir užkalbintumėme kitą, sakytume padrąsinamus žodžius, padėtume. Jėzus nori išlaisvinti mus iš rutinos ir atverti sielą naujam polėkiui naujai sužadinti mūsų vaizduotę, fantaziją, plačiai atverti naujus gyvenimo interesus bei iššūkius. Jis trokšta, kad liautumės tuščiai eikvoję savo laiką. Jėzus murmėjimą paverčia dėkingumu. Patyrę tokį perkeitimą gyvename sąmoningiau, laisviau ir džiaugsmingiau.
Taip pat žinome, kad vien švęsdami šventes automatiškai netapsime džiaugsmingi. Kartais šventišką nuotaiką sugadina vieno ar kelių žmonių dominavimas. Kanos vestuvėse Jėzus yra tikrasis centras. Tačiau jis savo svarbos niekuo nepabrėžia. Jo didybė, kad jis solidariai yra greta ir padeda ten, kur reikia jo pagalbos. Ši Evangelija duoda mums patarimą. Jei Jėzų padarysime savo švenčių centru žinoma, be pompastikos, jos pavyks. Tos šventės taps išankstine dangaus karalystės pokylio nuoroda.
parengė K.L.