Žodžio liturgija

3 eilinis sekmadienis (C)

Neh 8, 2–4. 5–6. 8–10; 1 Kor 12, 12–30; Lk 1, 1–4; 4, 14–21

Mišiose išskiriama Žodžio ir Aukos liturgija, tačiau abi šios dalys sudaro neišskiriamą vienovę. Nedera manyti, kad Žodžio liturgija mažiau svarbi, kad į ją galima vėluoti. Žodžio liturgijoje sutinkame Dievą jo žodyje. Žodžio liturgijoje (graikiškai šis žodis reiškia viešą tarnavimą) tarnaujame Dievui skaitydami, klausydamiesi ir paklusdami jo žodžiui. Evangelijoje apaštalai – žmonės, specialiai atsidėję žodžio tarnybai, – vadinami „žodžio tarnais”. Žodžio liturgija turi daugiau kaip dviejų tūkstantmečių tradiciją.

Evangelijoje girdime, kaip Jėzaus laikais vyko pamaldos sinagogoje. Labai reikšmingą aplinkybę nurodo žodžiai „kaip pratęs”. Jie rodo, kad Jėzus reguliariai lankydavosi bendruomenės pamaldose – ne taip, kaip kai kurie šiandienos tikintieji, einantys tuomet, „kai turi laiko”. Anuometinėse šabo pamaldose melstasi ir giedota, po to buvo skaitomi du skaitiniai: vienas iš Mozės knygų, kitas iš Pranašų. Tuomet kiekvienas suaugęs izraelitas turėjo teisę tarti žodį. Raštas buvo viešai skaitomas ne tik todėl, kad ne visi mokėjo skaityti, bet svarbiausia todėl, kad tai buvo išrinktosios tautos bendruomenės knyga. Rašto skaitymas buvo skirtas bendruomenei telkti ir ugdyti.

Tai galioja ir šiandien. Kai per pamaldas garsiai ir viešai skaitomas Dievo žodis, dera klausyti net ir tokiu atveju, jei turime lapelyje atspausdintą skaitinių tekstą. Žinoma, tai negalioja turintiems klausos sutrikimų. Klausymasis labai svarbus, nes jis atveria mus paklusimui. Evangelijoje vaizdžiai aprašoma, kaip į Jėzų nukrypo dalyvavusiųjų pamaldose akys. Būtų gražu, jei Mišių dalyviai taip pat dėmesingai klausytų Rašto skaitinių ir pamokslo žodžių.

Evangelijoje pasakojama, kaip prabilęs Jėzus atveria naują Rašto supratimo horizontą: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai”. Taip skaitymas tampa žinia, o žinia – skelbimu. Skelbiamas Dievo žodis darosi veiksmingas, jis įvykdo išganymą. Per Jėzų Dievo žodis įgyja naujo skvarbumo, jis tampa įpareigojantis, jo veikimas patvirtinamas. Žodžiu „šiandien” prasideda naujas laikas. Juo Dievas ne vien pažada žmonijos išganymą, bet atneša jį. Šis išganymo laikas baigsis tik pakartotinai grįžus Viešpačiui. Jėzaus ištartas „šiandien” yra ir mūsų šiandien. Jėzaus žinios nedera susiaurinti – paversti ją socialine programa.

Kai švenčiame Mišias, mūsų sambūryje yra tas pats Kristus. Per Šventąjį Raštą jis mums byloja. Taip dieviškasis Rašto išsipildymas pasiekia ir mūsų ausis bei širdis. Šventojo Rašto aiškinimas yra visiškai kas kita, nei kokio grožinio kūrinio interpretavimas. Biblija nėra tik literatūros kūrinys. Joje glūdi išganingas žodis. Dievo žodis yra tarsi gyvybei būtinas maisto produktas. Kas jo atsisako, vien vargiai vegetuoja. Dievo žodis yra kaip komunija, kurią priimame.

Šios dienos Evangelijos skaitinys padeda suprasti krikščioniškąjį Senojo Testamento aiškinimą. Jėzus atskleidžia Senojo Testamento sąsają su Naujuoju. Jėzaus aiškinimas buvo proveržis iš sterilaus, aklo ir uždaro Senojo Testamento aiškinimo. Jėzus išlaisvino supančiotas pranašystes. Jis atvėrė tokias Senojo Testamento perspektyvas, kurios jo klausytojams atrodė neįmanomos. Kristaus pavyzdys rodo, kad Dievo žodžio liturgija gali įgyti naujos gyvybės šiandienos Bažnyčios gyvenime.

Jėzus išaiškino perskaitytą Izaijo pranašystę nurodydamas patį save. Ja remdamasis, jis nubrėžia savo gyvenimo užduotį – pareiškia atėjęs ne savo įgeidžiu ar sprendimu, bet Dievo Dvasios veikimu. Nuostabu yra tai, kad išganymo ir laisvės žinia skelbiama vargšams ir atstumtiesiems. Krikščionys ilgus amžius drovėjosi skelbti laisvę. Jėzus atėjo skelbti malonės metų ir malonės tūkstantmečių. Šie metai dar nepasibaigė.

Šiandien yra ta išaušusi diena. Mes esame tie vargdieniai, belaisviai ir aklieji. Esame vargdieniai, nes jaučiame savo menkavertiškumą, trokštame pripažinimo ir meilės. Jaučiame savo negalią mylėti.

Esame belaisviai dėl visokių priklausomybės pančių, trukdančių mums tapti savimi ir visavertiškai gyventi. Dėl tokios nelaisvės kyla blokuojanti baimė. Be visuomenėje atvirai smerkiamų priklausomybių – alkoholio, narkotikų, pornografijos, azartinių lošimų, – vis garsiau prabylame apie kitas, ne tokias pastebimas, kartais pasislėpusias po gėrio kaukėmis. Darboholizmas, pirkimo manija, prisirišimas prie televizoriaus, kompiuterio ar automobilio – šie ir daugybė kitų dalykų gali mus pavergti, užuot mums tarnavę.

parengė K.L.