Nuotaikų Viešpats

4 eilinis sekmadienis (C)

Jer 1, 4–5, 17–19; 1 Kor 12, 31–13, 13; Lk 4, 21–30

Išmintingi žmonės žino, kad šiame gyvenime nei džiaugsmas, nei liūdesys netrunka amžinai. Šventasis Bernardas mokė tai atsiminti ir laimės, ir nelaimės valandą. Laimės akimirkomis tokia atodaira apsaugo nuo lengvabūdiškumo, egzaltuotų pasiryžimų, o prislėgus liūdesiui padeda išvengti nusiminimo ir išlaikyti drąsą. Nuotaikų kaita būdinga ir aplinkiniams. Daugelis esame patyrę, kaip iš tų pačių lūpų po pagyrimų ar mandagių komplimentų pasigirsta nepaaiškinamo susierzinimo gaidos… Panašią patirtį galima įžvelgti ir šiandienos Evangelijoje.

Sinagogoje susirinkę Nazareto gyventojai troško išgirsti, ką pasakys jų kaimynystėje išaugęs ir kaip pranašas garsėjantis Jėzus. Jam pradėjus aiškinti pranašo Izaijo žodžius, „visi jam pritarė ir stebėjosi”. Nazareto žmonės pajuto, kaip kasdienybę praplėšia Jėzaus žodžių atvertas gyvenimo pilnatvės horizontas. Tačiau jų susižavėjimas trumpalaikis. Entuziazmą netrukus atšaldo kritiška pastaba: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“. Šia replika jie bando sutalpinti Jėzų į savo mąstysenos ir patirties pasaulį. Kitoje Evangelijos vietoje skaitome, kaip artimieji net prievarta norėjo grąžinti Jėzų į „normalų gyvenimą”: „Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis kaip galvos netekęs” (Mk 3, 21). Vėžiautojai žino, kad savo laimikio pintinėje gali nedengti dangčiu: jei vienam žnypliuotajam pasiseka išsikepurnėti, kiti jį tuojau nutveria ir grąžina atgal. Kai kada panašiai elgiasi ir žmonės. Tokie buvo Nazareto gyventojai, neįstengę išleisti Jėzaus iš savo pasaulio ribų ir provokavę jį išsklaidyti jų abejones ir įrodyti savo kitoniškumą stebuklais. Tačiau Jėzus niekad nedaro stebuklų vien žmonių smalsumui patenkinti, jis reikalauja tikėjimo; be tikėjimo stebuklai nevyksta.

Sinagogoje susirinkusių žmonių netikėjimas netrukus virto įniršiu. Jie išsivarė Jėzų iš miesto ir ketino jį nustumti nuo kalno pakriūtės. Jų manymu, tas, kuris nepatvirtina savo žodžių stebuklais, yra ne Mesijas, bet piktžodžiautojas. Evangelijoje aprašyta scena neatitinka geografinės Nazareto apylinkių tikrovės. Galbūt evangelistas Lukas taip norėjo susieti Nazaretą ir Jeruzalę, kur Jėzus buvo nukryžiuotas ir pasmerktas taip pat „už miesto”. Tačiau Nazarete jo valanda dar nebuvo atėjusi, todėl Jėzus praėjo pro minią ir pasišalino. Ši vieta mums atskleidžia, kad Jėzus ir sunkiausiais žemiškojo gyvenimo momentais buvo ne situacijos įkaitas, bet Viešpats. Kitoje Evangelijos vietoje stebuklingai padauginęs duoną prie Tiberiados ežero Jėzus pasišalina nuo minios, besiruošusios paskelbti jį karaliumi: „Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną“ (Jn 6, 14–15). Jėzaus neišblaško nei laimės, nei nelaimės valandos, jis visada išlaiko ramybę. Psichologiškai žmogui gali padėti įsisąmoninimas, kad nuotaikos keičiasi, o laimė ar nelaimė netrunka amžinai. Tačiau tikroji atrama tokiomis valandomis yra tikėjimas, atiduodant gyvenimą į Dievo rankas. Mūsų tikėjimas ypač tvirtėja tada, kai atsitraukiame nuo paviršutiniškos kasdienybės, kad pabūtume vienumoje su Dievu. Pabuvimas vienumoje su Dievu brandina žmogų, ugdo atvirumą ir pasitikėjimą. Būdami vienumoje su Dievu iš naujo randame gyvenimo kūrybos šaltinį.

Pranašų likimas turi savo dėsnius, galiojančius ir Evangelijoje papasakotu atveju. Nazareto žmonėms išgirsti sukliudo jų gyvenimo patirtis. Jie mano pažįstą Jėzų, o jis teigia esąs kitoks. Jie kol kas neišgirdo dar radikalesnio Jėzaus liudijimo – jis nėra vien paprastas pranašas, bet pranašų žadėtasis Mesijas. Savo gimtinėje Jėzus prabyla ne atsargiomis užuominomis, jis kalba provokuodamas. Užbėgdamas už akių jis atskleidžia jų netikėjimą. Užgaunamas ir vietinio patriotizmo nervas. Nazareto žmonės, žinoma, taip pat norėtų patirti panašių palaiminimų, apie kuriuos girdėjo buvus kitur. Gimtinės miestas, atrodo, turi tam net teisę… Tačiau Jėzus nepasiduoda žmonių lūkesčiams ir parodo, kad Dievas yra laisvas vykdyti savo planus bei valią. Giminystės ir pažinties ryšiai čia nėra svarbiausi. Jie net nenaudingi. Jėzus pasitelkia pranašo Izaijo žodžius, norėdamas atskleisti Dievo planą. Ką reiškia tai, kad Dievas teikia pirmenybę pagoniškųjų tautų atstovams: našlei iš Sareptos ar sirui Naamanui? Šiais žodžiais Jėzus praplečia savo tėvynainių išganymo suvokimą. Jis parodo, jog dangiškajam Tėvui rūpi ne tik išrinktosios tautos, bet ir tolimiausių tautų išganymas.

Matydami, kaip įniršę tėvynainiai nori susidoroti su Jėzumi, galime jau iš anksto įsivaizduoti, kokio priešiškumo jis susilauks atvykęs į Jeruzalę, susidūręs su žydų ir romėnų vyresnybės įkaitinta minia. Jo veiklos pradžia pranašauja skausmingą pabaigą. Šis Jėzaus susidūrimas su gimtinės žmonėmis parodo, kad ne visi jį priims kaip išganymo nešėją. Stiprūs ir uždegantys jo žodžiai nebūtinai įveiks visus prietarus, rutiną, proto siaurumą. Žinoma, jis siekia visiems atverti kelią į Tėvo karalystę, tačiau nemažina tam būtinų reikalavimų. Žmonės turi išmokti priimti jį tokį, koks jis yra, ir klausytis, ką jis kalba. Jėzus nesiekia prisitaikyti dėl trumpalaikio pasisekimo ar populiarumo.

parengė K.L.