Popiežiaus Benedikto XVI pamokslas per šv. Mišias 2006 m. Kalėdų naktį

Brangūs broliai ir seserys!

Ką tik Evangelijoje girdėjome žodžius, kuriuos angelai šventąją naktį pasakė piemenims, o dabar Bažnyčia taria mums: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 11 ir t.). Ženklas, duodamas piemenims, nėra tai, kas įstabu, neįprasta, didinga. Jie pamatys tik vystyklais suvystytą kūdikį, kuriam, kaip ir visiems vaikams, reikalingas motinos rūpestis, vaiką, gimusį tvartelyje ir todėl gulintį ne lopšyje, bet ėdžiose. Dievo ženklas yra vaikas, ženklinamas pagalbos poreikio bei savo neturto. Tik širdimi piemenys galės įžiūrėti, kad šiame vaike išsipildė Izaijo pranašystė, kurią girdėjome pirmajame skaitinyje: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas“ (Iz 9, 5). Ir mums neduota kito ženklo. Ir mus angelas Evangelijos žinia kviečia širdimi leistis į kelią ir pamatyti ėdžiose gulintį kūdikį.

Dievo ženklas yra tai, kas paprasta. Dievo ženklas yra kūdikis. Dievo ženklas yra tai, kad jis mums padaro save mažą. Būtent taip jis valdo. Jis ateina ne su išorine galia bei didybe. Jis ateina kaip kūdikis – beginklis bei reikalingas mūsų pagalbos. Jis nenori mūsų priblokšti savo jėga. Nebaugina savo didybe. Jis prašo mūsų meilės – todėl tampa kūdikiu. Iš mūsų jis tenori mūsų meilės, kuria savaime mokomės įžengti į jo jausmus, mąstymą ir valią, mokomės gyventi su juo bei kartu praktikuoti atsižadėjimo nusižeminimą, sudarantį meilės esmės dalį. Dievas padarė save mažą, kad galėtume jį suprasti, priimti ir mylėti. Bažnyčios tėvai savo graikiškajame Senojo Testamento vertime atrado pranašo Izaijo žodžius, kuriuos vėliau, norėdamas parodyti, kad jau Senajame Testamente buvo išpranašauti nauji Dievo keliai, taip pat pacitavo Paulius: „Dievas padarė savo Žodį trumpą, jį sutrumpino“ (plg. Iz 10, 23; Rom 9, 28). Jie tai suprato dvejopai. Žodis, Logos, yra pats Sūnus; amžinasis Žodis padarė save mažą – tokį mažą, kad galėjo tilpti ėdžiose. Jis padarė save kūdikiu, kad Žodis taptų mums apčiuopiamas. Taip jis mus moko mylėti mažuosius. Taip jis mus moko mylėti silpnuosius. Taip jis mus moko gerbti vaikus. Betliejaus kūdikis kreipia mūsų žvilgsnį į visus kenčiančius bei išnaudojamus vaikus, gimusius ir negimusius. Į vaikus, kurie, kaip kareiviai, įvesdinami į smurto pasaulį; vaikus, priverstus elgetauti; vaikus, kamuojamus vargo ir bado; vaikus, nepatiriančius meilės. Per juos visus į mus kreipiasi Betliejaus kūdikis, kreipiasi mažą save padaręs Dievas. Šią dieną meldžiamės, kad Dievo meilės šviesa paliestų visus šiuos vaikus, prašome Dievo padėti mums padaryti tai, ką privalome, kad vaikų orumas būtų gerbiamas, kad visus nušviestų meilės šviesa, kurios žmogui reikia labiau negu gyvenimui reikalingų materialių daiktų.

Taip prisiartinome prie antros reikšmės, Tėvų surastos sakinyje: „Dievas padarė savo Žodį trumpą“. Žodis, Dievo perteikiamas mums Šventojo Rašto knygose, laikui bėgant tapo ilgas. Ilgas ir sudėtingas ne tik paprastiems bei neraštingiems žmonėms, bet ir Šventojo Rašto žinovams, mokslininkams, kurie beregint įsivelia į smulkmenas bei atitinkamas problemas ir nebeįstengia matyti visumos. Jėzus Žodį „padarė trumpą“ – parodė mums jo giliausią paprastumą ir vienybę. Visa, ko mūsų moko Įstatymas ir Pranašai, – taip jis sako – sutraukta žodžiuose: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu... Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 37–40). Šitai yra viskas – visą tikėjimą sudaro šis vienatinis, Dievą ir žmogų aprėpiantis meilės aktas. Tačiau iškart kyla klausimas: kaip galime mylėti Dievą visu protu, kai vargiai įstengiame jį surasti savo protiniu gebėjimu? Kaip galime mylėti jį visa širdimi ir visa siela, kai ta širdis nuvokia jį tiktai iš tolo ir pasaulyje mato tiek jo veidą mums uždengiančių prieštaringybių? Čia abu būdai, kuriais Dievas „padarė savo Žodį trumpą“, susitinka. Jis nebėra tolimas. Jis nebėra nepažįstamas. Jis nebėra mūsų širdžiai nepasiekiamas. Jis dėl mūsų padarė save kūdikiu ir taip išsklaidė visas dviprasmybes. Jis tapo mūsų artimu, šitaip taip pat atkurdamas žmogaus, kuris taip dažnai mums atrodo nemielas, paveikslą. Dievas mums save dovanojo. Dovanojo save patį. Jis skyrė mums laiko. Jis, Amžinasis, kuris yra viršum laiko, prisiėmė laiką, patraukė mūsų laiką aukštyn prie savęs. Kalėdos tapo dovanų švente sekant save mums dovanojusiu Dievu. Leiskime, kad šitai palytėtų mūsų širdį, mūsų sielą ir mūsų protą! Tarp visų dovanų, kurias perkame bei gauname, neužmirškime tikrosios dovanos – dovanoti vieni kitiems šiek tiek savęs! Dovanoti vieni kitiems savo laiko. Atverti savo laiką Dievui. Taip išsivaduojama iš karštligiškos veiklos. Taip gimsta džiaugsmas, gimsta šventė. Per šventiškus šių dienų pokylius prisiminkime Viešpaties žodžius: keldamas pietus ar vakarienę nekviesk tų, kurie ir tave pakvies, bet kviesk tuos, kurių niekas nekviečia ir kurie negalės pakviesti tavęs (plg. Lk 14, 12–14). O tai taip pat reiškia: jei tu per Kalėdas dovanoji, dovanok ne tik tiems, kurie ir tau dovanoja, dovanok tiems, kuriems niekas nedovanoja ir kurie nieko už tai tau negali duoti. Juk taip elgiasi pats Dievas: jis kviečia mus į vestuvių pokylį, už kurį niekuo negalime atsilyginti, kurį galime tik su džiugesiu priimti. Elkimės kaip jis! Mylėkime Dievą ir, remdamiesi juo, žmogų, kad tada, atsispirdami nuo žmogaus, iš naujo atrastume Dievą.

Taip galiausiai atsiskleidžia trečioji sakinio apie trumpu ir mažu tapusį Žodį reikšmė. Piemenims buvo pasakyta, kad jie atras kūdikį ėdžiose, skirtose tikriesiems tvarto gyventojams – galvijams. Izaijo knygoje (1, 3) Tėvai išskaitė, jog šalia Betliejaus ėdžių stovėjo jautis ir asilas. Iš pranašo teksto jie taip pat sužinojo, jog jie simbolizuoja žydus ir pagonis – taigi visą žmoniją, – kuriems savaip reikalingas Išganytojas, kūdikiu tapęs Dievas. Žmogui, kad išgyventų, reikia duonos, žemės ir savo darbo vaisiaus. Tačiau jis gyvas ne vien duona. Jam reikia ir maisto sielai – jam reikia jo gyvenimą pripildančios prasmės. Taip galvijų ėdžios Tėvams tapo altoriaus, ant kurio guli duona, t. y. pats Kristus – tikrasis mūsų širdžių maistas, simboliu. Dar kartą pažvelkime, kokį mažą jis save padarė: jis dovanoja save mums kukliu Ostijos, duonos gabalėlio, pavidalu.

Ženklu, duotu piemenims ir duodamu mums, visų pirma sakoma: mums dovanotas kūdikis; kūdikyje Dievas dėl mūsų tapo mažas. Melskime Viešpatį, kad jis mums dovanotų malonę šią naktį žvelgti į ėdžias su piemenų paprastumu ir taip patirti džiaugsmą, kurio kupini jie grįžo namo (plg. Lk 2, 20). Melskime jį, kad jis mums dovanotų nusižeminimo bei tikėjimo, su kuriais į kūdikį, Marijos pradėtą iš Šventosios Dvasios, žvelgė šventasis Juozapas. Melskime jį, kad jis mums dovanotų malonę žvelgti į jį su tokia pačia meile, su kokia į jį žiūrėjo Marija. Ir melskime, kad šviesa, kurią išvydo piemenys, apšviestų ir mus ir kad visame pasaulyje išsipildytų tai, ką Šventąją Naktį giedojo angelai: garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms. Amen.