Lenkijos vyskupų žodis visiems Bažnyčios Lenkijoje tikintiesiems

Brangūs broliai ir seserys,

1. Pastarosiomis dienomis išgyvenome dramatiškus įvykius, susijusius su Varšuvos arkivyskupo metropolito Stanislawo Wielguso atsistatydinimu iš pareigų tą dieną, kai buvo numatytas jo iškilmingas ingresas – įžengimas į Varšuvos katedrą. Su skausmu sekėme jam per pastarąsias savaites keltus kaltinimus dėl jo bendradarbiavimo su LLR saugumo tarnyba bei žvalgyba. Tai sukėlė nerimo ir net nepasitikėjimo bangą naujojo ganytojo atžvilgiu. Tikinčiųjų bendruomenėje išryškėjo susidalijimai. Esame dėkingi Šventajam Tėvui Benediktui XVI už jo tėvišką pagalbą, evangeliškai dorojantis su sunkia situacija, kurioje atsidūrėme. Jo sprendimo ir nuostatos dėka esame geriau pasirengę drąsiai ir vaisingai išgyventi šį neįprastą laiką. Dėkojame taip pat apaštališkajam nuncijui Lenkijoje arkivyskupui Józefui Kowalczykui už jo brolišką ir kompetentingą pagalbą.

Šių metų sausio 5 d. arkivyskupas Wielgusas, kreipdamasis į Varšuvos bažnyčios bendruomenę, patvirtino minėto bendradarbiavimo faktą ir tai, kad dėl to, taip pat – žiniasklaidos kampanijos akivaizdoje – paneigdamas bendradarbiavimo su saugumo tarnyba faktus, padarė žalos Bažnyčiai.

Su pagarba priimame jo sprendimą atsistatydinti iš Varšuvos metropolito pareigų. Ne mums teisti žmogų, mūsų konfratrą, kuris daugelį metų ištikimai ir uoliai tarnavo Bažnyčiai, be kita ko, būdamas Liublino katalikų universiteto profesoriumi bei rektoriumi, o vėliau Plocko vyskupu. Savo malda norime remti arkivyskupą, iki galo išaiškinant tiesą. Drauge apgailestaujame, jog neatsižvelgimas į visuotinai priimtą nekaltumo prezumpciją prisidėjo prie to, kad kaltinamo arkivyskupo atžvilgiu buvo sudaryta spaudimo atmosfera, nepalengvinusi jam pateikti viešajai nuomonei atitinkamos gynybos, į kurią jis turėjo teisę.

2. Eilinį kartą patiriame, jog dešimtmečius viešpatavusios mūsų tėvynėje totalitarinės sistemos laikotarpio niūri praeitis vis dar tebėra juntama. Lenkijos episkopato Memorandume dėl kai kurių dvasininkų bendradarbiavimo su saugumo organais Lenkijoje 1944–1989 m. rašėme: „Tautinės atminties instituto archyvuose saugoma dokumentacija atskleidžia dalį plačių sričių, kur totalitarinės valstybės saugumo tarnybos pavergė ir neutralizavo lenkų visuomenę. Vis dėlto tai nėra visa ir vienintelė praėjusio laikotarpio dokumentacija.“ Tik kritiška ir sąžininga visų mums prieinamų šaltinių analizė leis prisiartinti prie tiesos. Vienpusiškas dokumentų, sudarytų tautai bei Bažnyčiai priešiškų komunistinės valstybės represinio aparato funkcionierių, skaitymas atneštų žmonėms didelę žalą, sunaikintų visuomeninio pasitikėjimo ryšius ir galiausiai privestų prie nežmoniškos sistemos, kurioje mums teko gyventi, pomirtinio triumfo.

Memorandume taip pat teigiama, jog „Bažnyčia kaltinama dėl to, kad slepia dalį jai nenaudingos tiesos, kad bando paslėpti atsakinguosius dėl bendradarbiavimo su saugumo tarnybomis ir užmiršta apie to paties bendradarbiavimo aukas. Dėl to imama abejoti Bažnyčios autoritetu, silpninamas jos tikėtinumas. Gana lengvai pamirštama, jog komunistinio totalitarizmo laikais visa Bažnyčia Lenkijoje nuolat priešinosi visuomenės pavergimui ir buvo laisvės bei tiesos oazė.“

3. Dėl to dar kartą kartojame: Bažnyčia nebijo tiesos, net jei tai sunki ir gėdinga tiesa, o ją pasiekti kartais yra labai skausminga. Tvirtai tikime, jog tiesa išlaisvina, nes pats Jėzus Kristus yra išlaisvinanti tiesa. Du tūkstantmečius Bažnyčia kovoja su nuodėme savo viduje ir pasaulyje, į kurį ji yra pasiųsta. Nuodėmė smukdo žmogų ir iškreipia jame [glūdintį] Dievo paveikslą bei panašumą į jį. Bažnyčia to nedaro savo galia. Ji tai daro galia To, kuris vienintelis gali išlaisvinti mus nuo pikto. Todėl kiekvieną Eucharistiją pradedame išpažindami savo nuodėmingumą: „Prisipažįstu visagaliam Dievui...“ Tai ne tuščiažodė liturginė formuluotė, bet gilus susidūrimas su mūsų silpnybe ir neištikimybe gailestingojo Dievo akivaizdoje. Panašiai per kiekvienas Mišias prašome: „Viešpatie Jėzau Kristau, <...> žiūrėk tad ne mūsų nuodėmių, o savosios Bažnyčios tikėjimo.“ Nebijome išpažinti, jog Bažnyčia yra nusidėjėlių bendruomenė, tačiau drauge šventa ir pašaukta į šventumą, nes jos galva Jėzus Kristus – Šventasis virš visų šventųjų – joje gyvena ir toliau veikia. Jo akivaizdoje stojame prašydami Šventosios Dvasios, kad mus išlaisvintų nuo pikto, nuo baimės, nuo mūsų silpnadvasiškumo.

Praėjusį sekmadienį per Viešpaties Krikšto šventę Varšuvos katedroje buvo skaitoma Evangelija apie Jėzų, kuris solidariai su nusidėjėliais stovėjo ant Jordano kranto, priimdamas atgailos krikštą. Tvirtai tikime, jog Jėzus drauge su mumis visais stovi ant lenkiškojo Jordano kranto. Mums dar kartą grąžina viltį Jėzaus žodžiai: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 31–32). Solidarumas su nuodėmingais žmonėmis nuvedė Jėzų ant kryžiaus. To dėka priėmėme jo krikštą – Šventosios Dvasios ir ugnies krikštą nuodėmėms atleisti.

4. Atminkime: „Du tūkstantmečius Bažnyčia priešinasi blogiui evangeliniu būdu, nenaikinančiu kito žmogaus orumo. Tiesa apie nuodėmę turi nuvesti krikščionį į asmeninį kaltės pripažinimą, į gailestį, kaltės išpažinimą, prireikus net viešą, po to – į atgailą ir atmoką. Negalime atsitraukti nuo tokio evangelinio dorojimosi su blogiu kelio. <...> Kristaus Bažnyčia – susitaikinimo, atleidimo ir gailestingumo bendruomenė. Joje yra vietos kiekvienam nusidėjėliui, trokštančiam kaip Petras atsiversti ir, nepaisant silpnumo, norinčiam tarnauti Evangelijos labui“ (Memorandumas).

Dievo tarnas Jonas Paulius II įtikinamai pabrėžė, jog „žmogus yra Bažnyčios kelias“ (Redemptor hominis, 14) – kiekvienas žmogus, taip pat kiekvienas kunigas ir kiekvienas vyskupas. Įvykdydamas krikščioniškojo atsivertimo sąlygas, kiekvienas įgyja teisę į atleidimą ir gailestingumą, teisę įsitraukti į Bažnyčios bendruomenės ir visuomenės gyvenimą. Žinome, kad daugelis tų, kurie kadaise pasidavė pavergiami, užtildė savo sąžinę ir pažeidė savo orumą, už šią silpnybę jau atliko atgailą ištikimos tarnybos metais. Jie yra mūsų broliai ir seserys tikėjime!

Trokštame, kad šiemetė Pelenų diena, vasario 21-oji, būtų visos lenkų dvasininkijos maldos ir atgailos diena. Tegu visose mūsų vyskupijų bažnyčiose bus laikomos pamaldos Gailestingojo Dievo prašant atleisti klaidas bei silpnybes skelbiant visą Evangeliją. Būdami dvasininkai esame „paimti iš žmonių“, esame dalis Lenkijos visuomenės, kuriai visai reikia nusigręžti nuo blogio ir atsiversti.

5. Bažnyčiai Lenkijoje, be užduoties stoti tiesoje priešais Dievą, iškyla taip pat didžiulis susitaikinimo uždavinys. Praeities nepakeisime – tiek garbingos, tiek ir tos, kurios gėdijamės. Dievo padedami viską galime įtraukti į mūsų dabartį ir ateitį tokiu būdu, kad Kristaus galia pasirodytų Bažnyčios veide. Kreipiamės į visus Bažnyčios žmones, dvasininkus ir pasauliečius, kad tęstų sąžinės apyskaitą, patikrindami savo nuostatą totalitarizmo laikotarpiu. Nenorime įsiveržti nė į vieno žmogaus sąžinės šventovę, bet raginame padaryti viską, kad būtų stota galimų faktų tiesos akivaizdon ir – jei reikia – būtų atitinkamai pripažintos ir išpažintos kaltės.

Kviečiame valdančiuosius parlamentarus garantuoti, kad iš Lenkijos LR laikų išlikusiais archyviniais dokumentais būtų naudojamasi nepažeidžiant asmens teisių ar žmogiškojo orumo, taip pat kad egzistuotų galimybė patikrinti tą medžiagą nepriklausomame teisme. Ir nedera pamiršti, jog ta medžiaga pirmiausia rodo jos autorių kaltę.

Prisimindami Kristaus raginimą: „Neteiskite , kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7, 1), prašome visų susilaikyti nuo paviršutiniškų ir skubotų teisimų, nes jais galima pakenkti. Turime omenyje ypač visuomenės komunikavimo priemonių darbuotojus. Tegu krikščioniškoji sąžinė ir žmogiškasis jautrumas jiems pataria, ką ir kaip perteikti viešajai nuomonei, visuomet atsižvelgiant į žmogaus asmens orumą, žmogaus teisę į gynybą ir gerą vardą, taip pat ir po mirties. Kreipiamės į jaunąją kartą, tiesiogiai neišgyvenusią tos epochos, kurioje teko gyventi vyresniesiems, kad pasistengtų pažinti sunkią ir sudėtingą praeities laikų tiesą. Nepaisydami visų šešėlių, esame dėkingi tais laikais gyvenusioms kartoms, taip pat ir dvasininkijos kartoms, atkakliai kovojusioms su blogiu, už atgautą laisvę po mums primestos marksistinės ideologijos, sovietinių politinio bei visuomeninio gyvenimo pavyzdžių primetimo metų.

Bažnyčia Lenkijoje visuomet budėjo drauge su tauta ir dalijosi jos likimu, ypač niūriausiais mūsų istorijos laikotarpiais. To fakto nepakeis po daugelio metų į dienos šviesą iškeltos kai kurių jos narių, taip pat dvasininkijos, silpnybės bei neištikimybės. Tegu dabartinis laikas bus mums visiems tinkamas apsivalyti ir susitaikinti, grąžinti pažeistą teisingumą ir atgauti tarpusavio pasitikėjimą bei viltį. Tegu tai bus visų pirma maldos metas, taip pat laikas pagilinti tikėjimą Viešpaties buvimu istorijoje tarp labiausiai supainiotų žmogiškųjų dalykų.

Pasitikėdami Evangelijos tiesos galia, būdami jūsų ganytojai norime tęsti darbus iki galo patikrinant Tautinės atminties institute sukauptų bylų turinį, susijusį su mumis pačiais, taip pat su visais dvasininkais.

6. „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23, 4). Tegu psalmininko žodžiai būna su mumis šiomis dienomis. Dėkojame jums, brangūs broliai ir seserys, ypač už maldos dvasią, vėsinusią emocijas, įvedusią širdies darną ir meilės tvarką. Dėkojame už jūsų rūpinimąsi Bažnyčia ir išlikimą su ja išbandymo momentais. Tikime, kad mūsų dabartinė patirtis prisidės prie Bažnyčios atnaujinimo, didesnio jos narių tyrumo bei brandos. Tikimės, jog tai padės Bažnyčiai būti ištikimai Evangelijai, ieškoti joje mūsų problemų sprendimų ir iš jos atsigaivinti, kad būtume pasaulyje gėrio ir meilės raugas.

Turėdami širdyje šiuos troškimus prašome visiems Dievo palaimos ir Jasna Guros Dievo Motinos, mums nuolatos primenančios: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5), užtarimo.

Pasirašė: Lenkijos Vyskupų Konferencijos Nuolatinės tarybos ir į diecezinių vyskupų posėdį susirinkę kardinolai, arkivyskupai ir vyskupai.

Varšuva, 2007 m. sausio 12 d.