Nuodėmingi žvejai

5 eilinis sekmadienis (C)

Iz 6, 1–8; 1 Kor 15, 1–11; Lk 5, 1–11

Kaip krikščionys, mes tikime ir pasitikime, kad Jėzaus žodis nėra beprasmis nei bergždžias. Krikščioniškasis tikėjimas įpareigoja mus veikti vadovaujantis Jėzaus žodžiu, pasitikint jo prasmingumu ir gyvenimiškumu. Petras sako Jėzui: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Tikėjimas yra bendras Dievo ir žmogaus veikimas: žmogus veikia atsiliepdamas į Dievo pažadą ir juo vildamasis. Dievo žodis reikalauja žmogaus įsipareigojimo, kartais net jei aplinkiniams tai pasirodytų juokinga. Pasitikėjimas Dievo pažadu būtinas ir tuomet, kai žmogiškai žvelgiant, atrodo, nebėra jokių šansų sėkmei.

Ne kiekvienu atveju tikėjimas sulaukia tokio greito patvirtinimo kaip Evangelijos pasakojime apie Petro žūklę. Petro pasitikėjimas buvo čia pat apdovanotas: po nesėkmingos naktinės žūklės dabar į tinklus vos tilpo laimikis. Petras jaučiasi nevertas Jėzaus draugystės ir apstulbintas jo antgamtinės galios. Tokiu atveju paprastai nuotaika reiškiama spontaniškais žodžiais. Ką reiškia Petro reakcija: „Pasitrauk nuo manęs”? Kaip galima tiesiogine prasme išlipti iš ežeru plaukiančios valties? Petras turi omenyje: pasišalink nuo manęs, nes nesu tau lygus, mano artumas tave purvina. Jėzus tiesiogiai nepaneigia Petro žodžių. Jis nesako, jog Petras be nuodėmės. Jėzus vien padrąsina: nebijok. Nepaisant visko, išsirinkau tave, nuo šiol gauni naują gyvenimo užduotį, kurią suprasi lygindamas su ligšioliniu amatu. Iš Jėzaus lūpų išgirsti žodžiais, kad mes, žmonės, būsime žvejojami apaštalo tinklais, sukelia vidinį pasipriešinimą, pažeidžia mūsų savigarbą. Tarsi su mumis būtų elgiamasi be jokių ceremonijų, mūsų neatsiklausiant. Juk nesame kokios nebylios žuvys. Išties labai saugome savo vidinę laisvę. Niekam neleidžiame per arti prisiartinti, net Dievui. Iš tikrųjų esame tik kūriniai ir turime džiaugtis, kad Dievas mus žvejoja ir išrenka iš daugybės į tinklą patekusių žuvų.

Ar palyginimas su žuvimis tikrai toks menkinantis? Žuvys moka plaukti prieš srovę. Tai menas, kurio mes, žmonės, ne visuomet išmokstame ar mėgstame. Kartais esame nebylūs kaip žuvys. Tik jos nebylios iš prigimties, o mums Dievas davė gebėjimą kalbėti. Turime atverti burną ne vien valgydami, bet ir kalbėdami tiesą, liudydami teisingumą. Dažnai mes, žmonės, esame visiškai neapdairūs ir lengvabūdiškai suviliojami visokių jaukų. Kaip greitai mus pagauna ir įtraukia televizijos šou, reklamos, prekybos centrų magija. Palyginimas su žuvimis nėra visiškai nepagrįstas. Turime mokytis būti tikri žmonės ir tikri krikščionys.

Ne tik nusidėjėliui Petrui Jėzus pavedė būti žmonių žveju. Kiti žmonių žvejai Bažnyčios istorijoje taip pat buvo nusidėjėliai. Jėzus neuždengia jų nuodėmių, bet patvirtina jų tarnystę. Jei kas nors atsisakytų leistis pagaunamas Petro tinklu dėl to, kad Petras išpažino esąs nusidėjėlis, pirmiausia pats turėtų įrodyti toks nesąs. Jėzaus mokiniai yra nusidėjėliai, gyvenantys drauge su kitais nusidėjėliais. Jie skiriasi nuo kitų tuo, kad aiškiau suvokia šią savo būklę ir siekia ją pakeisti nuolatiniu atsivertimu. Jėzaus mokiniai nėra kito pasaulio būtybės. Esame žmonės iš kūno ir kraujo, meilės ir egoizmo, puikybės ir nuolankumo mišinys. Tik Kristus turi teisę reikalauti, kad būtume be nuodėmės.

Kiekvienam Bažnyčios nariui verta naujai išgirsti Petro žodžius: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis.” Bažnyčia neturi slėpti, dangstyti ar tušuoti savo narių nuodėmių. Retai nuoširdžiai išpažįstame savo silpnybes. Neseniai Lenkijos Bažnyčią sukrėtė pavėluotas aukšto hierarcho sąžinės kompromisų išpažinimas. Tačiau visuomet, kai nuoširdžiai tariame: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes esu nusidėjėlis“, širdyje priduriame: „Pasilik su mumis, nes nuo Tavęs atsiskyrę nieko negalime nuveikti.“

Po to, kai Petras pakvietė Jėzų sėsti į savo valtį Genezareto ežere, jo gyvenimas pasisuko iki tol netikėta linkme. Kaip reaguotumėte, jei Jėzus pasiprašytų priimamas į mūsų gyvenimo valtį? Gal, pasiteisinę nuovargiu, atidėtume susitikimą kitam kartui. Gal įsileistume Jėzų tikėdamiesi geresnės darbo sėkmės. O gal suvoktume, kad jo žodis ir buvimas šalia svarbesnis už mūsų susidarytus veiklos planus. Tai nėra vien teorinis klausimas. Kiekvieną rytą Jėzus kreipiasi į mus klausdamas, ar priimame jį į savo gyvenimo valtį. Gavęs tokį pakvietimą Viešpats būna su mumis visame, kas tą dieną atsitinka. Eucharistijos šventimas taip pat yra proga pakviesti Jėzų įlipti į mūsų gyvenimo valtį.

Kai kuriuos žmones nuolat kamuoja net ne kartą išpažintos kaltės. Jie mano esą Dievo nemylimi ir neverti artimos bičiulystės su Jėzumi. Niekada ne per vėlu įsileisti Jėzų į savo gyvenimo valtį. Petrą net išgąsdino nelauktas palaiminimo apstumas. Ir mes, panašiai kaip Petras, suvokiame, kad jau nebenorime atsiskirti nuo Jėzaus, nebegalime ir nenorime be jo gyventi.

parengė K.L.