Dievo žodžio skaitymas (II)

Pastangos suprasti Šventąjį Raštą

„Susiruošęs jis išėjo. Ir štai bevažiuojąs etiopas eunuchas, Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pasimelsti, o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją. Dvasia tarė Pilypui: „Prieik ir laikykis greta šito vežimo“. Pribėgęs Pilypas išgirdo eunuchą skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: „Ar ir supranti, ką skaitąs?“ Šis atsiliepė: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!“ Ir jis pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia“ (Apd 8, 27–31).

Dažnai jaučiamės kaip anas Rašte aprašytas etiopas. Mūsų širdys atviros, protas budrus, motyvacija aiški, vis dėto skaitomų žodžių prasmė lieka nesuprantama. Skaitome ištrauką, ją pakartojame, o jos prasmė nepaaiškėja. Norėtume pašonėje turėti Pilypą, kuris vadovautų mūsų skaitymui, padėtų geriau suprasti, atsakytų į klausimus ir aiškintų neaiškias vietas. Beje, etiopas nebuvo panašus į žmogų, kuriam reikėtų padėti suprasti Raštą. Būdamas dvariškis, jis turėjo būti protingas ir gerai išsilavinęs. Jis mokėjo skaityti hebrajiškai ir graikiškai, taip pat savo gimtąja kalba. Piligrimystė į Jeruzalę rodo jį buvus dievobaimingą vyrą, atpažinusį ypatingą Dievo artumą žydų tautai.

Negana to, etiopas buvo gan atsidavęs, nes skaitė Raštą net sunkiomis aplinkybėmis. Jis studijavo Izaiją važiuodamas vežimu, kuriame tikrai nebuvo tokios tobulos amortizacijos kaip dabartiniuose automobiliuose. Tai, kad jis, nepaisydamas kelionės sunkumų, skaitė Raštą, rodo jo rimtą domėjimąsi Raštu. Vis dėlto norus skaitytojas nesuprato, ką skaitąs, – jam reikėjo Pilypo pagalbos. Evangelistas Lukas, aprašydamas šį epizodą, leidžia numanyti, kad ir mums tikrai pasitaikys sunkiai suprantamų Šventojo Rašto vietų.

Atkreipkime dėmesį, kaip Šventoji Dvasia atsiuntė pagalbą. Dvasia pasirinko labai „natūralų“ būdą, užuot tiesiogiai apšvietusi etiopo protą. Nors Pilypo atsiradimo aprašymas turi antgamtinės plotmės elementų, jo suteikta etiopui pagalba nebuvo stebuklinga. Pilypas toje scenoje buvo tiesiog žmogus, padėjęs suprasti Raštą. Etiopas negavo jokių stulbinančių apšvietimų iš dangaus, o tiesiog priėmė Apvaizdos duoto pakeleivio paaiškinimus.

Ir šiandien Šventoji Dvasia veikia tokiais pačiais natūraliais būdais. Kartais galime atpažinti jos ranką apvaizdingame aplinkybių sudėstyme. Dažnai skaitydami Šventąjį Raštą ir melsdamiesi aiškiai suvokiame Šventosios Dvasios esamybę. Tačiau paprastai Šventoji Dvasia pasitelkia įvairias „natūralias“ priemones bei vadovus, padedančius suprasti Rašto žodžius. Labai retai gauname tiesioginius apreiškimus, atsakančius į klausimus ir paaiškinančius neaiškias vietas. Mums skaitant Raštą veikia Šventoji Dvasia, tačiau mūsų pastangoms taip pat tenka svarbus vaidmuo.

Siekdami suprasti Bibliją, susiduriame su panašiomis problemomis kaip anas etiopas. Kai kurios Biblijos knygos yra savaime labai sudėtingos. Tačiau etiopo pavyzdys mums rodo kitokio pobūdžio sunkumą. Nors jis buvo pakankamai protingas ir atsidavęs studijoms, susidūrė su iššūkiu suprasti ne savo gimtosios kalbos bei kultūros tekstą. Kiekvienam žmogui sunku peržengti kultūrines bei kalbines ribas ir iki galo suvokti prasmės niuansus.

Skaitant Bibliją ši problema iškyla dar aštriau. Biblija ateina iš kitos kultūros, seniai praėjusių amžių. Ji parašyta mums nepažįstama kalba. Šį kalbos barjerą gali padėti įveikti geri vertimai, tiesa, tik tam tikru mastu. Tačiau dar didesnis yra kultūrinis barjeras, nors jis gali būti sunkiai pastebimas. Turime atsižvelgti į tą konkrečią kultūrą ir žmones, per kuriuos Dievas pasirinko apsireikšti.

Kitaip tariant, Bibliją turime studijuoti, jei siekiame suvokti jos prasmės gelmes ir išgirsti per ją mums bylojantį Dievo žodį. Negalime tikėtis suprasti Raštą, nesuvokdami poreikio jį studijuoti.

Kam reikia studijų

Ne visuomet ir ne visiems akivaizdu, kad Biblija turi būti studijuojama. Jei Biblija yra Dievo žodis, tarsi natūralu būtų tikėtis, kad Dievas per ją kalbės visiškai aiškiai. Nejaugi Dievas negalėtų kreiptis lygiai į mokytą ir nemokytą, į mokslininką ir paprastą skaitytoją? Kam tokiu atveju reikėtų studijuoti, – mūsų užduotis būtų vien skaityti ir paklusti.

Kelti tokius klausimus visiškai teisėta. Mūsiškis Biblijos skaitymas niekuomet neturi virsti grynai moksliniu tyrinėjimu. Dievas teis mus ne pagal protą ar išsilavinimą, bet pagal tikėjimą ir meilę. Kita vertus, gali kilti mintis, esą visos Rašto studijos yra nereikalingos, net neišmintinga jų imtis. Jos nebūtinos todėl, kad Dievo valia yra mums byloti nepriklausomai nuo mūsų pastangų geriau suprasti Raštą; neišmintinga studijuoti esą todėl, kad žmogiškąją išmintį galime supainioti su dieviškąja.

Istorijos tėkmėje krikščionijoje vyravo skirtingi požiūriai į Rašto sudėtingumą ir reikalą jį studijuoti. Vienas iš kraštutinių požiūrių yra toks: Biblija esanti tokia sunki ir sudėtinga knyga, kad ją visapusiškai suprasti gali tik profesionalūs biblistai. Nemokėdamas hebrajų bei graikų kalbų, neturėdamas akademinio išsilavinimo biblistikos srityje, negalėdamas skirti pakankamai daug laiko Rašto studijoms, niekas negali tikėtis įveikti Rašto sudėtingumų ir jį iki galo suprasti.

Šios prieigos klaida yra akivaizdi. Ja Dievo žodis susiaurinamas iki akademinių studijų objekto, o jo skaitytojų ratas apribojamas profesionaliais biblistais. Nors akademinės biblinės studijos yra labai vertingas dalykas, Dievo apreiškimas skirtas kiekvienam iš mūsų.

Kitas kraštutinumas yra požiūris, esą Dievas labai paprastai ir tiesiogiai kalba kiekvienam Rašto skaitytojui ir skaitant nekyla jokių supratimo problemų. Pagal šį požiūrį Biblija, būdama Dievo žodis, turi būti aiškinama taip paprastai, kad bet kuris žmogus pajėgtų jį akimirksniu suprasti. Toks požiūris yra iš dalies teisingas. Juo pripažįstama, kad Dievo žodis skirtas visiems žmonėms, jis išreiškiamas žmonėms suprantamu būdu. Tačiau nepakankamai atsižvelgiama į tai, kaip Dievas byloja žmogui. Deja, besivadovaujantys šiuo požiūriu labai dažnai neišgirsta Dievo žodžio tinkamai. Mintis apie tiesioginį Dievo kalbėjimą kiekvienam Rašto skaitytojui gali pavirsti į tai, kad Rašto reikšmė apsiriboja jo reikšme individualiam skaitytojui. Sykiu iš akiračio išsprūsta objektyvioji Rašto prasmė. Galime atkreipti dėmesį ir į tai, jog daugybė krikščioniškųjų denominacijų, skelbiančių, kad tikima „tik tuo ir visa tuo“, ko moko Raštas, labai reikšmingai skiriasi savuoju Rašto supratimu bei mokymu. Tiesa glūdi kažkur tarp šių dviejų požiūrių. Biblijoje yra mums skirtas Dievo žodis. Tačiau jo klausytis ir jį suprasti reikia studijų bei atviros širdies. Iš etiopo pavyzdžio galime pasimokyti, jog vien geros valios nepakanka. Dievas per Raštą nekalba mums taip paprastai, kad galėtume tikėtis tiesiog iš karto ir teisingai suprasti kiekvieną ištrauką. Būtinos mūsų pastangos norint suprasti Rašto žinią.

Išmintinga ir būtina studijuoti Raštą. Dievas nešaukia visų tapti biblistais, bet jis tikisi, jog pasinaudosime mums prieinamomis priemonėmis, kad geriau suprastume mums skirtą jo žodį. Norint suprasti jo žodį, nepakanka vien atviros širdies (nors, žinoma, jos reikia); būtinas valingas ir trokštantis protas.

Biblijos studijos yra mūsų pastangos rimtai traktuoti Raštą, t. y. turime siekti ir leistis, kad Dievo žodis formuotų mūsų gyvenimą, stengtis sužinoti, ką jis iš tikrųjų byloja. Jeigu pasitenkiname vien tuo, kas pirmiausia ateina mums į galvą, ir laikome tai tikrąja Rašto reikšme, rizikuojame ne vien pasukti klaidingos interpretacijos keliu; tokia nuostata taip pat parodome nepagarbą pačiam Raštui. Jei Raštas yra Dievo įkvėptas, kad jį skaitytume ir mokytumės, turime jį pakankamai gerbti, kad norėtume studijuoti.

Šventosios Dvasios įkvėpimas duodamas ne taip, kad aplenktume normalias „žmogiškąsias“ priemones, padedančias suprasti Raštą. Studijos ir pastangos tik skatina Šventosios Dvasios įkvėpimą ir netrukdo jam. Jei savanoriškai renkamės nežinojimą, Šventoji Dvasia prieš mūsų valią negali „įkrėsti“ mums išminties.

Skaitydami Bibliją susidursime su savo nežinojimu. Kai kurios knygos ar atskiros vietos gali net trikdyti dėl neaiškumo. Iškils įvairiausių klausimų. Jie gali būti paprasti, pavyzdžiui, kuo Jona kvėpavo didžuvės pilve? Gali kilti klausimų dėl pačių faktų: kodėl tas pats Biblijoje aprašytas įvykis perteiktas dviem pasakojimais? Kuris iš pasakojimų yra teisingas? Gali kilti klausimų ir dėl tikėjimo: ar privalau tikėti, kad pasaulio pabaiga vyks taip, kaip aprašyta Apreiškimo knygoje? Taip pat dėl asmeninio gyvenimo: ar turėčiau išdalyti savo nuosavybę ir tapti pacifistu, nes Jėzaus žodžiai, atrodo, ragina tai daryti?

Kartais net aiškiausių ištraukų prasmė lieka nesuvokiama. Mums gali daug kas būti nesuprantama kaip ir Jėzaus mokiniams – apaštalams. „Jėzus pasišaukė Dvylika ir tarė: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels. Tačiau jie nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma“ (Lk 18, 31–34). Jėzaus žodžiai atrodė pakankamai aiškūs, bet apaštalai jų nesuprato. Lukas pabrėžia jų sumišimą triskart tai pakartodamas – ši priemonė dažna Rašte norint ką nors pabrėžti: „Tačiau jie nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma“. Reikšminga, kad Jėzus norėjo ne vien pamokyti apaštalus, jis stengėsi jiems paaiškinti Senojo Testamento pranašystes. Iš šios ištraukos matome, jog apaštalai iš pagrindų nesuprato Senojo Testamento. Jie nebuvo pasmerkti amžinai likti nežinioje. Prisikėlęs Jėzus iš naujo išaiškino jiems, kaip išsipildė Senojo Testamento pranašystės: „Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus” (Lk 24, 44–45).

Jėzus ir šiandien stovi šalia mūsų taip pat kaip anuomet šalia apaštalų. Jis nori išaiškinti mums Raštų prasmę ir atverti mūsų protus, kad suprastume Raštą. Jėzus tai daro per Šventąją Dvasią, kuri vadovauja mūsų studijoms ir padeda įdiegti Rašto žodžius gyvenime.

Į kai kuriuos mūsų klausimus nėra lengvų atsakymų. Kuo geriau suprantame Raštą, tuo geriau suvokiame, kaip Dievas nori su mumis bendrauti per Rašto žodžius, tuo lengviau galime rasti atsakymą į savo klausimus. Tolydžio bręstant mūsų supratimui galime suvokti, kad kai kada keldavome netinkamus klausimus.

Visuomet privalome turėti prieš akis studijų tikslą. Mūsų pastangos studijuoti Bibliją (ne vien tik skaityti ją) skirtos tam, kad galėtume aiškiau išgirsti Dievo žodį, bylojantį mums per Rašto žodžius. Mūsų studijos nėra savitikslės. Studijuojame ne tam, kad taptume Biblijos ekspertais, bet kad galėtume maldingai naudotis Raštu, kad ten sutiktume Dievo žodį ir šiame žodyje rastume gyvybę.

Studijų principai

Skaitydami bet kokią knygą norime suvokti, ką siekė perteikti jos autorius. Pirmutinis ir svarbiausias Rašto studijų principas yra lygiai tas pats: suprasti Raštą reiškia suprasti, ką Dievo įkvėpti autoriai siekė perteikti savo vartojamais žodžiais, pasirinktomis literatūrinėmis formomis, išreikštomis idėjomis. Norėdami suprasti per Raštą kalbantį Dievą, turime suprasti Rašto žodžius taip, kaip jie buvo parašyti sekant Dievo įkvėpimu.

Rašto ištrauka reiškia tai, ką jos autoriai norėjo pasakyti ją rašydami. Žinoma, kai kuriose vietose gali būti įžvelgiama išplėstinė prasmė bei pateikiamos interpretacijos, pranokstančios tai, ką turėjo omenyje rašydami autoriai. Nors šios interpretacijos gali labai padėti ir žavėti, jos nėra pagrindinė konkrečios ištraukos prasmė. Pagrindinė Rašto vietos prasmė yra ta, kurią norėjo perteikti autorius. Visos papildomos ir išplėstinės interpretacijos turi būti grindžiamos šia pamatine reikšme ir gali tiktai ją plėtoti. Išplėstinės interpretacijos negalioja, jeigu jos yra priešingos autoriaus norėtai perteikti pagrindinei prasmei arba jeigu jomis norima užgožti šią prasmę.

Pavyzdžiui, apaštalas Paulius, rašydamas laiškus korintiečiams, norėjo jiems kažką perteikti. Kadangi Paulius rašė įkvėptas Šventosios Dvasios, jo siekti perteikti dalykai sutapo su tuo, ką norėjo perduoti Dievas. Dievas pasinaudojo Pauliumi ne tam, kad išmokytų dalykų, kurių Paulius pats nesuprato, arba tokių, kurių sakydamas nesuvokė. Jeigu laiškuose korintiečiams glūdinčios tikrosios prasmės rašymo metu būtų Pauliui nesuvokiamos, tai reikštų, kad Dievas Pauliumi naudojosi tik kaip nemąstančiu stenografavimo įrankiu. Tačiau Dievo įkvėpta reikšmė buvo ta pati, kurią Paulius suvokė ir siekė užrašyti. Pats Paulius pabrėžė, kad „mes nerašome jums nieko kita, kaip tik tai, ką jūs perskaitote ir suprantate“ (2 Kor 1, 13).

Taigi Paulius turėtų suprasti ir sutikti su tuo, kaip mes aiškiname laiškus korintiečiams. Tai, kas Rašte yra įkvėpta, yra ir pagrindinė prasmė, – ją taip suprato autorius ir siekė perteikti skaitytojui.

Bažnyčia ne kartą pabrėžė tokią nuostatą. Pavyzdžiui, šventasis Augustinas tvirtino, kad autoriaus norėta perteikti prasmė buvo įkvėpta Šventosios Dvasios ir būtent ta prasmė privalo būti skaitoma kaip Dievo Žodis. Savo traktate De doctrina Christiana Augustinas rašė: „Siekiant tinkamai suprasti dieviškąsias pranašystes reikia nuolat stengtis suvokti autoriaus mintį. Būtent per jį kalbėjo Šventoji Dvasia.“ Pasak Augustino, „klaidinga priskirti Raštui prasmę, skirtingą nuo tos, kurios siekė rašytojai, netgi tuomet, jei tokia interpretacija padeda puoselėti meilę ir sykiu išlieka tiesos plotmėje“.

Tai nereiškia, kad negalėtume pritaikyti Biblijos mūsų šiandienos gyvenimui. Mes galime, privalome tai daryti ir tai darysime. Tačiau turime taikyti Raštą prie savo gyvenimo, atsižvelgdami į tą prasmės stuburą, kurį suteikė jo autoriai rašymo laiku ir toje vietoje. Kartais jų suteikta prasmė bus aiški, o jos taikymas mūsų gyvenimui bus tiesioginis. Kitąkart nebus taip aišku, ir turėsime vargti siekdami suvokti Rašto autorių žodžių prasmę. Tai daryti turime, nes ta žodžių prasmė yra taip pat Dievo prasmė. Jos negali atstoti jokia kita prasmė.

Norint suvokti autorių norėtą perteikti pagrindinę prasmę, svarbus žingsnis yra suprasti autorių užrašytų žodžių reikšmę. Senojo Testamento rašytojai, vadindami Dievą Judo Liūtu, nesistengė pavaizduoti Dievą kaip tikrą liūtą, panašų į kai kurių izraelitų kaimyninių tautų garbintus gyvulius. Autoriai norėjo, kad jų žodžiai būtų suprantami perkeltine, bet ne pažodine prasme. Jų tikslas buvo perteikti Dievo galybės įvaizdį.

Kristaus pasakojimą: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį“ (Lk 10, 30), mes suprantame, kaip mokymą per palyginimą – išgalvotą įvykį. Klausti, ar tas įvykis tikras ar ne, reikštų nesuprasti esmės, nesuvokti to, ko siekė išmokyti Kristus. Šio palyginimo prasmė nėra pasakojimas apie konkretų žmogų, kuris buvo apiplėštas kelyje iš Jeruzalės į Jerichą. Kristaus mokymo žinia buvo apie artimo meilę; jis nepersakė nusikaltimų suvestinės Jericho kelyje.

Jonos knygą galime taip pat laikyti parabole. Jos istorinės šaknys silpnos. Apie Ninevės ir jos karaliaus atsivertimą į Izraelio Dievą nėra jokių pėdsakų kituose bibliniuose raštuose, taip pat to laikotarpio Asirijos rašytiniuose šaltiniuose. Archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad Ninevė užėmė apie penkis kvadratinius kilometrus – tai neatitinka pasakojimo mastų: „Ninevė buvo labai didelis miestas, – jį pereiti reikėjo trijų dienų“ (Jon 3, 3). Net atidėjus į šalį didžuvės klausimą, aišku, kad Jonos knygos autorius nesistengė rašyti istorijos.

Jonos knygos autorius siekė pamokyti, kas yra gailestingumas ir pasirengimas atleisti. Jo tikslas – pakoreguoti iš tremties grįžusių žydų siaurą nacionalizmo sampratą ir parodyti, kad Dievo meilė pasiekia net ir nežydus. Autorius nenurodė didžuvės pilvo dydžio, panašiai kaip Jėzus neregistravo nusikaltimų Jericho kelyje. Kelti klausimą, ar Jona buvo iš tikrųjų prarytas kelyje. Kelti klausimą, ar Jona buvo iš tikrųjų prarytas didžuvės, tas pats kaip klausti, ar iš tikrųjų Jericho kelyje įvykdytas apiplėšimas. Toks klausimas visiškai prasilenkia su autoriaus esmine mintimi ir rodo Dievo įkvėptos žinios nesupratimą.

Skaitant Raštą svarbu suprasti, ar jo autorių žodžius reikia suprasti tiesiogine ar perkeltine prasme. Žodžiai visuomet turi tiesioginę prasmę. Tačiau kartais ji nesutampa su Dievo įkvėpta reikšme. Todėl turime stengtis suvokti Rašto autorių vartotas literatūrines formas, raštų pobūdį. Skirtingos Biblijos knygos parašytos skirtingai ir siekiant skirtingų tikslų. Biblijoje yra istorinių, maldos, patarimų, taisyklių knygų, taip pat knygų, kuriose aprašoma Jėzuje Kristuje Dievo paskelbta Geroji Naujiena. Toje pačioje knygoje gali būti įvairių žanrų rašinių, kartais knyga turi ne vieną žmogų autorių.

Turime suvokti, kad Biblija nėra besiūlis drabužis. Biblija – kelių sluoksnių darinys, ji sukirpta iš įvairių audinių, nuaustų įvairiais ataudais ir amžių tėkmėje susiūta į vienetą. Šio siuvinio sumanymas yra, žinoma, Dievo, bet kirpėjai, audėjai ir siuvėjai buvo žmonės. Peržvelgdami įvairias šio siuvinio dalis, negalime jose tikėtis rasti tą patį, vienodos spalvos ir tekstūros audinį. Kitais žodžiais tariant, Biblija yra knygų biblioteka. Tai nėra viena knyga, tarsi storas romanas ar vadovėlis. Žodis „Biblija“ reiškia „knygos”. Krikščionims Biblija iš tikrųjų yra ypatinga knyga, nes joje glūdi Dievo apreiškimas. Su Biblija negali lygiuotis jokia kita knyga. Tačiau pačioje Biblijoje randame daug knygų, parašytų įvairiomis literatūrinėmis formomis.

Kai kurios Biblijos knygos buvo parašytos kaip istorija. Šiai kategorijai priklauso Karalių ir Kronikų knygos. Tačiau jos parašytos ne taip, kaip istoriją rašytų šiuolaikinis istorikas. Hebrajų istoriką daug labiau domino įvykių reikšmė, negu išsamus įvykių aprašymas. Todėl to paties įvykio skirtingi pasakojimai gali skirtis detalėmis, tačiau iš esmės sutampa aprašomam įvykiui priskiriama reikšme.

Kai kurios Biblijos dalys, pavyzdžiui, pirmieji vienuolika Pradžios knygos skyrių atrodo tarsi istorija, tačiau iš tikrųjų yra kas kita. Pradžios knygos autoriai ir redaktoriai siekė nusakyti žmonių giminės būklę ir žmonijos santykį su Dievu. Jie nebuvo įkvėpti mokyti geologinių kūrimo procesų.

Apaštalo Pauliaus laiškai taip pat nėra kirpti iš tos pačios medžiagos. Jo Laiškas Filemonui yra tikras asmeninis vieno žmogaus kitam parašytas laiškas – panašų laišką rašytume ir šiandien. Tačiau Pauliaus Laiškas romiečiams panašesnis į doktrinos dėstymą, negu vien asmeninį laišką.

Biblijos Raštų formos tokios pat įvairios kaip populiaraus žurnalo rašinių žanrai. Skaitydami žurnalą žinome, kad vienų straipsnių tikslas perteikti faktus bei informaciją. Žurnale taip pat galime rasti trumpų istorijų, ne tiek perteikiančių faktus, kiek kuriančių pramoginę nuotaiką ar iliustruojančių įžvalgą. Rasime puslapių su poezija, įspūdingais įvaizdžiais. Žurnalo vedamojo pagrindinis tikslas yra ne atsietai perteikti objektyvią informaciją, bet įtikinamai pristatyti požiūrį, reklamos puslapių – įsiūlyti mums prekių.

Šių skirtingų žurnalo rašinių žanrų supainiojimas mus sutrikdytų. Tačiau paprastai žinome, kad superlatyvais pagražintus reklaminius skelbimus dera pasūdyti gyvenimo druska. Paprastai taikome labai skirtingus kriterijus skaitydami straipsnius apie faktus, formuojančius viešąją nuomonę, redakcinius komentarus, išgalvotus pasakojimus ar lyrinę poeziją.

Kartais Bibliją skaitome pasitelkdami mažiau proto, negu skaitydami populiarius žurnalus. Į vieną krūvą sudedame skirtingo žanro rašinius, tarsi jie būtų parašyti vienos rankos ir vienu prisėdimu. Dosnusis Dievas Biblijoje davė mums visą biblioteką, parašytą daugiau kaip per tūkstantmetį daugelio rašytojų ir įvairių literatūrinių žanrų. Tačiau Dievo dosnumas mums, jo bibliotekos skaitytojams, taip pat yra reiklus. Turime siekti suprasti daugelio autorių įvairiais žanrais norėtą perteikti mintį.

Mūsų turimas Rašto supratimas lieka paviršinis, jei bent bendrais bruožais neįstengiame įvertinti skaitomos biblinės knygos žanro ir įkvėpto autoriaus siekto tikslo. To nesuvokimas slopina mūsų gebėjimą klausytis Dievo, kalbančio mums per Rašto žodžius. Gresia pavojus supainioti Dievo balsą su mūsų pačių sujauktomis interpretacijomis.

Praktinės prieigos

Studijavimas yra ilgalaikis, rimtas, tolygus skaitymas, kuriuo siekiama suprasti. Skirtumą tarp lengvo ir rimto skaitymo, taip pat tarp rimto skaitymo ir studijavimo nelengva apibrėžti. Studijavimas nėra kažkas grėsmingo ar magiško; tai tiesiog dėmesingas skaitymas – skaitymas siekiant suvokti prasmę, naudojantis pagalbine medžiaga, pačiame Biblijos leidinyje nurodytais ar atskirais komentarais.

Vienas iš būdų pradėti studijuoti yra imtis kurio nors Biblijos skyriaus arba kurios nors knygos, panašiai kaip imtumės studijuoti vadovėlį. Galime perskaityti skyrių ar ištrauką nuo pradžios iki galo, kad suvoktume bendrą prasmę. Tuomet galime skaityti jį iš naujo, sakinys po sakinio, ypatingą dėmesį skiriant prasmei. Turėtume taip pat pasinaudoti mums prieinamomis studijų priemonėmis.

Galimos ir kitokios prieigos – pirmiausia perskaitome trumpą įžangą pačiame Šventojo Rašto leidinyje ar kokioje nors kitoje knygoje apie Bibliją. Tuomet skaitome pačią Biblijos knygą kaip visumą, nepraleisdami ir greta pateiktų jos paaiškinimų. Vieną kartą perskaitę knygą turėtume iš naujo perskaityti tas vietas, kurios mums atrodo ypač reikšmingos. Jei studijuojame Evangeliją, galime patikrinti, kaip kiti evangelistai perteikia tą patį įvykį. Žinoma, viso to neišeis padaryti vienu prisėdimu, nebent imtume pačias trumpiausias knygas.

Daugeliui žmonių padeda, jei jie skaitydami pasižymi tam tikras eilutes ar ištraukas, pabraukia svarbius žodžius ar pasižymi pastraipas paraštėje. Tai gali būti labai gera ir naudinga praktika, padedanti suprasti ir įsiminti, ką skaitome.

Neturėtume bijoti skaitydami pasižymėti Biblijoje. Tai nėra nepagarba: didžiausia pagarba Dievo žodžiui yra jam skiriama vieta protuose ir širdyse, o ne nepriekaištingoje lentynoje salone. Tačiau pasižymėdami turime atsižvelgti ir į tai: ryškiu rašikliu pasibrauktos vietos, labai svarbios mums šiandien, gali rytoj nebeatrodyti tokios reikšmingos. Pabraukti geriau pieštuku ir lengvai, paliekant galimybę ir kitą kartą skaitant pasibraukti.

Skaitydami ir siekdami suprasti, turime nuolat mintyse klausti: koks pagrindinis autorių akcentas? Ką jie siekia perteikti? Šiuos klausimus nesąmoningai turime mintyje, skaitydami daugybę dalykų: laikraščių vedamuosius, vaikiško triratuko montavimo instrukciją ar straipsnį žurnale apie širdies ligas. To paties privalome siekti, kad suprastume Bibliją: skaitome norėdami suprasti, kas norėta pasakyti.

Jei pernelyg dievobaimingai žvelgiame į Dievo žodžio šventumą ir per daug įsitempiame norėdami išgirsti, ką mums sako Dievas, gali atsitikti taip, kad liksime nesuvokę akivaizdžios pačių žodžių prasmės. Patys žodžiai turi būti išeities taškas siekiant suprasti Raštą ir klausyti, kaip per jį kalba Dievas. Tam tikra prasme Bibliją būtina skaityti, kaip skaitytume bet kokią kitą knygą, – kad suprastume, jog Biblija nepanaši į jokią kitą knygą. Turime klausti: ką čia autoriai sako? Ką jie stengiasi perteikti? Kokį dalyką jie akcentuoja?

Panašiai kaip bet kurioje kitoje knygoje turime atkreipti dėmesį į eilučių bei ištraukų kontekstą. Citatos, pateikiamos be konteksto, iškreipia prasmę.

Privalome taip pat dėmesingai atsižvelgti į visos Biblijos platųjį kontekstą. Kiekviena Biblijos knyga įgyja savo vietą ir reikšmę, atsižvelgiant į Dievo darbą, prasidėjusį per Abraomą ir pasiekusį viršūnę formuojantis ankstyvajai Bažnyčiai. Biblija yra šio Dievo darbo išraiška. Kiekviena jos knyga apima kurį nors Dievo darbo segmentą ar aspektą. Šitaip kiekviena knyga galutinę prasmę įgyja ne atskirai, bet apimant visos Biblijos kontekstą. Skaitydami ištrauką ar knygą turime atkreipti dėmesį į tai, kaip kitos knygos ar vietos nušviečia mūsų skaitomą ištrauką. Atsižvelgtina į tai, kokią vietą ši knyga užima išganymo istorijos tėkmėje. Turime klausti: kodėl buvo parašyta ši knyga? Kam ji buvo skirta?

Skaitydami turime įsigyventi į aprašomų įvykių sceną. Jei skaitome ištrauką iš evangelijų, turime pastebėti ne tik tai, ko Jėzus moko, bet ir kas yra jo klausytojai, kokia tų klausytojų reakcija. Galime įsivaizduoti, kokia būtų mūsų pačių reakcija, jei ten dalyvautume. Labai dažnai Jėzaus klausytojai būdavo priblokšti jo žodžių, kuriuos šiandien visai ramiai skaitome: „Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Gal mes praleidžiame kažkokį svarbų dalyką, gal taip pat turėtume būti priblokšti? Gal pernelyg lengvai prabėgame kietus Jėzaus žodžius, tarsi jie nebūtų kieti.

Skaitant Senojo Testamento pranašus, būtina atsižvelgti į išrinktosios tautos būklę pranašo kalbamuoju metu. Pranašai bylojo ypatingomis aplinkybėmis ir skirtingais istorijos momentais. Gal tai buvo nuopuolio laikotarpis, kai žmonės nesilaikė Įstatymo? Gal pranašas tiesiog kalbėjo paguodos žodžius jau išsklaidytai tremtyje tautai? Iš Biblijos galime sužinoti apie Izraelio senovės gyvenimą bei kultūrą, po to tuo pasinaudoti toliau skaitydami. Daugelyje Biblijos vietų minimi vandens srautai bei versmės įgyja pilnutinę prasmę, kai suvokiame, jog ankstyvąjį savo raidos laikotarpį izraelitai praleido klajodami dykumoje, eidami nuo vienos vandenvietės prie kitos. Pažįstama eilutė apie tai, kad uždegto žibinto nevožia po ryku, bet iškelia aukštyn, kad jis apšviestų visą namą. Supratimą pagyvina žinios, kad daugelis šeimų anuomet gyvendavo vienos patalpos namuose.

Turime ne tiek studijuoti senąjį gyvenimą ir kultūrą, kiek dėmesingai žvelgti į pačiame Rašte glūdintį to gyvenimo supratimą, tarsi iš lėto sugerdami savin anuometinio gyvenimo jauseną. Mūsų tikslas ne tapti senovės ekspertais, bet įvertinti tą Rašto žodžių prasmę, kuri buvo suvokiama anuometinių klausytojų. Kad galėtume išgirsti Dievo žodį, bylojantį mums dvidešimt pirmajame amžiuje, būtina siekti klausytis pranašų žodžio taip, kaip jį girdėjo Jeruzalės gyventojai šeštajame šimtmetyje prieš Kristų. Turime atsisėsti prie Jėzaus kojų kaip jo mokiniai. Jei pernelyg skubėsime žengdami šį žingsnį, nepajėgsime priimti to, ko Raštas gali mus išmokyti.

Mūsų studijų tikslas – nustatyti Rašto autorių turėtą omenyje prasmę. Stengiamės suvokti jų vartotus žodžius ta prasme, kurią jie norėjo perteikti. Norime suvokti kiekvieną eilutę atsižvelgdami į kontekstą, sekdami autoriaus pagrindinę mintį.

Šventojo Rašto studijos niekuomet nepakeis Rašto skaitymo, o Rašto skaitymas – maldingo Rašto apmąstymo ir jo taikymo kasdieniame gyvenime. Čia būtina pusiausvyra. Tikinčiajam labai svarbu kasdien maldingai apmąstyti Šventojo Rašto ištrauką. Parinktam apmąstomajam skaitymui pagrindą duoda reguliarus Rašto knygos ar knygos dalies studijavimas pasitelkiant gerus komentarus ar įžangas. Kad mūsų Rašto supratimas bręstų ir augtų, labai svarbu taip pat studijuoti knygas apie Raštą. Tačiau nei vienos rūšies studijos nepavaduoja kasdienio 15 minučių Rašto skaitymo. Kiekvienam dalykui reikia atskiro laiko.

Raštas yra gyvenimo knyga. Tai per visą gyvenimą neišsemiama knyga. Mūsų studijos turėtų būti nuolatinės: tačiau nei perkrautos užsiduotu kiekiu, nei pernelyg vangios, vengiant reikiamų pastangų.

Pagalbinės priemonės studijoms

Pirmasis mūsų studijų šaltinis turėtų būti pati Biblija. Ji aiškina pati save. Susipažinimas su visu Šventuoju Raštu padeda geriau suprasti visas knygas bei ištraukas. Kuo geriau suvokiame Senąjį Testamentą, tuo gilesnis tampa Naujojo Testamento supratimas. Susipažinę su visais Pauliaus laiškais ir Apaštalų darbuose aprašyta misijų veikla, geriau suprantame jo asmeninius laiškus. Geriau pažįstant pirmojo šimtmečio papročius bei kultūrą, Jėzaus žodžiai ir veiksmai įgyja dar daugiau prasmės. Kadangi Biblija nušviečia ir paaiškina pati save, mums reikia vis geriau ją pažinti ir rasti savo kelią, kaip ją skaityti. Daugelis Biblijos leidimų pateikia paralelines nuorodas, susijusias su skaitoma vieta. Skirtinguose Biblijos leidimuose bei vertimuose šios pastabos įvairiai išdėstomos, o kai kurie Biblijos leidimai pateikiami be komentarų. Šie komentarai gali padėti geriau suprasti Raštą. Tai yra paprastos Biblijos studijavimo priemonės.

Kartais paralelinės nuorodos pažymi, kad kitoje Rašto vietoje yra ištrauka, identiška mūsų skaitomai vietai. Tokios nuorodos ypač dažnos Mato, Morkaus ir Luko evangelijose, kadangi daugelis Jėzaus gyvenimo įvykių bei mokymų pateikiami šiose dviejose ar trijose evangelijose. Skirtingi evangelijų autoriai, vaizduodami tą patį įvykį, dažnai pateikia kiek skirtingus akcentus – palyginę du ar tris pasakojimus rasime detalių, kurių kitaip nebūtume pastebėję. Pavyzdžiui, lygindami Petro atsižadėjimo pasakojimą Mato ir Luko evangelijose, pamatysime, kad jo tartis išduoda jį buvus galilėjietį.

Dažnai Naujojo Testamento nuorodos nurodo Senojo Testamento vietą, kurią cituoja Jėzus arba Naujojo Testamento autorius. Perskaičius nurodytą Senojo Testamento vietą ir suvokus jos kontekstą, galima suprasti, ką Jėzus ar Paulius turėjo omenyje.

Kartais nuorodose pateikiama kita vieta, kurioje aprašomas tas pats dalykas – arba kartais pateikiamas priešingas požiūris. Pavyzdžiui, regimo prieštaravimo tarp Lk 12, 37 ir Lk 17, 7–8 palyginimas parengia priimti Jėzaus mokymą Lk 22, 27. To dalyko būtume nepastebėję be paralelinių nuorodų, atkreipiančių dėmesį į šių vietų ryšį.

Kita patogi studijų priemonė yra Biblijos leidimo komentarai. Naudingiausi tie, kuriose paaiškinamos neaiškios vietos ir atskleidžiama temos plėtotė. Dažnai verta pažvelgti į komentarus prieš pradedant skaityti Biblijos skyrių. Kartais vien užmetus akį pasidaro aišku, kad komentarai mums nėra labai naudingi, ir tuomet tiesiog galime skaityti toliau. Kartais iš visų komentarų verta atkreipti dėmesį į vieną ar du. Jei jau esame bendrais bruožais susipažinę su tą dieną skaitoma Biblijos ištrauka, vertėtų iš karto perskaityti tuos komentarus, kad vėliau galėtume tiesiog nepertraukiamai skaityti Rašto žodžius.

Daugelis Biblijos leidimų turi žemėlapius, kurie taip pat naudingi studijuoti. Viena iš subtilių kliūčių, trukdančių priimti Šventąjį Raštą kaip Dievo žodį ir menkinančių jo galią, požiūris į Bibliją tarsi į Raštų rinkinį visiškai iš kito, švento pasaulio, nesusijusio su mūsų gyvenamąja aplinka. Žinoma, mes sąmoningai neskaitome Biblijos kaip knygos, kurioje tikėjimo galiūnai gyvena persmelktoje tikėjimu žemėje, bet kartais nesąmoningai linkstame į panašią nuostatą. Imame žvelgti į Biblijos žmones, tarsi jie būtų kitokie nei mes, ir į jų pasaulį – kaip į visiškai skirtingą nuo mūsiškio.

Vienas iš paprastų būdų, kaip Rašto pasaulį sujungti tiltu su mūsiškiu, perkelti geografinį Biblijos vaizdavimą į šiandieną, susiejant Biblijoje minimus miestus bei šalis su šiuolaikiniais miestais bei šalimis. Žinoma, Jeruzalė yra Jeruzalė, o Roma – Roma. Tačiau ar skaitydami apie Pauliaus keliones sąmoningai suvokiame, kad jis daugiausia keliavo šiandieninės Turkijos bei Graikijos teritorijomis. Ar susiejame Senojo Testamento įvykius Babilone ir Persijoje su šiandienos Iraku bei Iranu?

Tokioms sąsajoms užteks kelių minučių, jei pasinaudosime Biblijos leidimuose spausdinamais žemėlapiais. Šis paprastas žingsnis padeda prisiminti, kad Dievo žodis buvo bylojamas mūsų pasaulyje, kad Jėzus Kristus vaikščiojo tarp mūsų, kad tai, ką skaitome Rašte, yra mūsų pasauliui ir mums skirtas Žodis.

Plečiant savo pažinimą, naudinga pasinaudoti kita medžiaga, kurioje aptariami Rašto knygų literatūriniai žanrai, jų parašymo kontekstas, pagrindinės temos. Jau sakyta, kad tokios pagalbinės priemonės niekuomet nepavaduoja Rašto skaitymo, tačiau jų taip pat negalima atmesti kaip nereikalingų. Rengdamiesi atostogų kelionei, studijuojame numatomų aplankyti vietų žemėlapį. Žemėlapis, žinoma, neatstoja būsimų tiesioginių kelionės įspūdžių, bet praturtina mūsų suvokimą. Neišvaizdi lyguma kadaise buvo svarbaus mūšio laukas, o ant medžiais apaugusio piliakalnio stovėjo svarbi pilis.

Panašiai yra ir su Raštu. Suvokę Rašto knygos atsiradimo aplinkybes, nesutrinkame ją skaitydami. Supratus autoriaus tikslus tampa aiškesnė jo žodžių reikšmė. Tačiau žemėlapiai ir kelionių vadovai negali pakeisti paties Rašto skaitymo bei studijavimo.

Patogiausia studijų priemonė yra įžanga į atskiras Rašto knygas, pateikiama daugelyje Biblijos leidimų. Tokia įžanga padaro Senojo Testamento knygą suprantamesnę vien atskleisdama knygos parašymo aplinkybes. Grįžtant prie palyginimo su drabužiu – dažnai gera žinoti, kada buvo nuausta ta ar kita drabužio dalis, kas buvo audėjas ir kokiomis aplinkybėmis austa. Žydų teologija tremties sąlygomis skyrėsi nuo teologijos šlovingais Dovydo valdymo metais. Danieliaus knygos literatūrinis žanras gerokai skiriasi nuo Pakartoto Įstatymo knygos literatūrinio žanro. Tai neleidžia į Bibliją žiūrėti kaip į besiūlį drabužį.

Būtų naivu manyti, kad šiuolaikinis žmogus gali be pastangų ir studijų perprasti kultūrinius skirtumus, būdingus Izraelio tautai prieš 25 šimtmečius, arba judaizmo politines bei religines ypatybes pirmajame šimtmetyje, kai Jėzus vykdė savo tarnystę. Mes turime siekti suvokti Dievo apreiškimą, jo žodžius, tartus konkretiems žmonėms. Panašiai kaip etiopas, privalome leistis piligriminėn kelionėn į Jeruzalę. Kaip jis, turime studijuoti svetimšalius raštus. Dievo žodis perduotas žmonijai per konkrečius asmenis, iš konkrečios tautos, o galiausiai – per Jėzaus asmenį. Dabar visiems laikams visos tautos ir visi žmonės gali skaityti šiuos Raštus kaip privilegijuotą Dievo apreiškimo šaltinį. Įveikdami kalbos, kultūros, laiko ir geografijos barjerus, turime įžengti į Mozės, Izaijo ir Jėzaus pasaulį, sužinoti apie Dievo įžengimą į žmonijos istoriją. Knygos apie Raštą gali suteikti mums nepamainomą pagalbą.

Galiausiai paskutinė pastaba apie studijavimą. Mūsų studijos neturėtų virsti apsaugančiu nuo Dievo žodžio išgirdimo skydu. Tai priemonė, leidžianti aiškiai išgirsti Dievo žodį. Kasdien skaitant Raštą, turi ateiti toks laikas, kai savo dėmesį nuo pastangos suprasti Bibliją nukreipiame į pastangą klausytis Dievo žodžio, bylojančio mums per Rašto žodžius. Mūsų pašaukimas – tapti ne Šventojo Rašto specialistais, bet Kristaus mokiniais. Mūsų studijos yra parengiamasis žingsnis; jos neturi būti ir galutinis žingsnis. Studijavimas turi atverti mūsų ausis.

(Bus daugiau)

Parengė K. L.