Gailestingieji sulauks gailestingumo

7 eilinis sekmadienis (C)
1 Sam 26, 2. 7–9. 12–13. 22–23; 1 Kor 15, 45–49; Lk 6, 27–38

Evangelija neleidžia paversti krikščionybės racionaliu humanizmu. Humanistinė prieiga bando padaryti suprantama ir apčiuopiama tai, kas viršija proto galias. Visa, kas krikščionybėje pranoksta prigimtį, bandoma redukuoti pagal žmogiškąjį mastelį. Evangelijos reikalavimus stengiamasi pateikti taip, kad jie būtų lengvai įvykdomi kiekvienam. Tačiau toks bandymas anksčiau ar vėliau žlunga. Jis vestų į tai, kad Evangelijos druska išsidvoktų. Krikščionybė yra ir lieka reiklus ir vien žmogiškai žvelgiant neįmanomas reikalavimas.

Blogiausia yra tai, kad patys krikščionys bijo krikščionybės radikalumo. Juk bene du tūkstančius metų Jėzaus žodžius stengiamasi nugludinti ir pritaikyti prie mūsų įpročių bei galimybių. Kiti pajuokia krikščionis dėl tų neįprastų reikalavimų. Tačiau juos nustato ne žmogus – tik Dievo Sūnus gali to iš žmogaus reikalauti. Prieš šį argumentą nebėra kur trauktis. Mes turime susitaikinti su mintimi, jog esame tapę „kvaileliais Kristuje”. Tuo galima matuoti krikščionio tikėtinumą. Vien fariziejai galėtų reikalauti, kad krikščionys būtų neklystantys. Mes, krikščionys, realistiškai suvokiame savo ribotas galias ir nesėkmes. Tačiau visa tai nėra kontrargumentas Jėzaus reikalavimų teisingumui, – reikalavimų tiek mums, tiek kitiems. Mes nuoširdžiai stengiamės įgyvendinti mūsų jėgas pranokstančią Jėzaus žinią. Tik tai, kas nepasiekiama, duoda pakankamai varomosios jėgos vertam žmogaus vardo gyvenimui.

Kalbėdami apie krikščioniškąją gyvenseną žvelgiame ne į tai, ką pasiekėme, bet į tai, ką norime pasiekti. Privalu išmokti meilingai ir ramiai reaguoti į tuos žmones, kurie mums priešiškai stoja skersai kelio. Evangelija neneigia, kad turime priešų, kurie mūsų nekenčia, mus šmeižia ir daro mums bloga. Tačiau Jėzus reikalauja, kad jų atžvilgiu būtume kitokios nuostatos. Privalome juos mylėti: linkėti jiems gero ir, jei to reikia, taip pat daryti jiems gera. Turime juos laiminti ir už juos melstis. Į gyvenime sutinkamą blogį būtina atsiliepti meilės perviršiu bei didžiadvasiškumu. Jei šiandien dar to nepajėgiame, privalome stengtis ir bandyti rytoj. Būtent tai ir yra krikščioniška.

Jėzus neleidžia mums naudotis pamėgtomis išimties taisyklėmis. Jis pateikia visus įpareigojantį įsakymą. Jei norime, kad žmonės mums būtų geri, supratingi, kantrūs, atleidžiantys ir paslaugūs, šis dorybių katalogas galioja ir mums patiems. Jėzus reikalauja tą patį jautrumo mastą taikyti ir kitų žmonių atžvilgiu. Šiuo požiūriu visi žmonės yra lygūs.

Jėzus yra realistas. Jis žino, kad jo mokiniai, laikydamiesi tokių principų, gyvens „deficito balansu“. Jie privalės mylėti, nesulaukdami atsakomosios meilės; turės daryti gera, nenusipelnydami padėkos, ir skolinti, nesulaukdami grąžinimo. Tačiau Jėzus laiduoja, jog dangaus Tėvas išlygins tą deficitą ir padengs sąskaitos trūkumus. Tėvas nesileis pranokstamas dosnumu, jis atmokės ne monetomis, bet neįsivaizduojamu pertekliumi bei gausybe.

Jėzaus mokinių gyvenimo būdą nulemia ne naudos, kitų žmonių pripažinimo ar sveikos gyvensenos principai. Tėvas yra geras nedėkingiesiems ir piktiesiems. Jis gailestingas, todėl ir mes turime tokie būti. Štai kodėl krikščioniškoji gyvensena yra tokia ypatinga.

Jei norime, kad Dievas nebūtų mums negailestingas teisėjas, turime susilaikyti nuo savo nuosprendžių kitų žmonių atžvilgiu. Jėzus pateikia paprastą taisyklę, kaip išvengti Dievo pasmerkimo: reikia atsisakyti būti teisėjais. Taigi turime laikytis Dievo mastelio, ir jis laikysis mūsų mastelio.

Paraginime mylėti priešus pavartotas graikiškas žodis reiškia veiklų geranoriškumą kito atžvilgiu. Šiuo žodžiu nusakoma, kad turime nuolat linkėti to, kas tam žmogui geriausia, neatsižvelgdami į tai, kaip jis elgiasi mūsų atžvilgiu. Negana to, turime daryti savo priešams gera. Jėzaus septyni nurodymai skirti jo mokiniams, o ne valdžios institucijoms. Tik mokiniai gali veikti pergalingai tokiomis situacijomis. Turime nekeikti mus keikiančių, ir tuo bus sutraukytas velniškasis ratas.

Pirmajame šios dienos skaitinyje aprašoma, kaip karalius Saulius su savo kariuomene ima persekioti Dovydo šalininkus. Dovydas su palydovu nakčia įsėlina į priešininkų stovyklą. Vienas iš Dovydo karių pasiūlo nudėti miegantį Saulių, tačiau Dovydas šią mintį atmeta. Jis nenori pakelti rankos prieš Viešpaties pateptąjį. Dovydas paima vien ietį, vandens ąsotį ir nepastebėtas pasišalina. Jis galėjo pasinaudoti Sauliaus bejėgiškumu ir nužudyti priešininką. Dovydas rodo mums pavyzdį, kaip elgtis su priešiškai nusiteikusiu žmogumi. Jis viliasi panašiai sulaukti ir Dievo gailestingumo: „Štai, kaip šiandien tavo gyvybė buvo brangi mano akyse, lygiai taip brangi tebūna mano gyvybė Viešpaties akyse”.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“