Atkirtis Dievo žodžiu

I gavėnios sekmadienis (C)
Įst 26, 4–10; Ps 91, 1–2. 10–15; Rom 10, 8–13; Lk 4, 1–13

Pirmąjį gavėnios sekmadienį girdime apie Jėzaus pasninką ir susimąstome apie savo pasninkavimo motyvus. Pasninkauti mus ragina ne „senamadiškas“ ugdymas ar sveikos gyvensenos siekimas, o Šventoji Dvasia. Ji kviečia alkti ir trokšti dar reikalingesnio ne šio pasaulio maisto. Šventoji Dvasia skatina palikti sotumą, komfortą, gerovę ir sekti Jėzaus keliu.

Dykuma, kur Dvasios „vedžiojamas“ atsidūrė Jėzus, yra įvaizdis. Čia būtis tiesiog apsinuogina gyvojo Dievo akivaizdoje. Ne veltui arabai dykumą vadina Alacho sodu. Čia gyvenantis Dievas kviečia savo bičiulius į šį sodą. Giliau įžengus į šį sodą, kuo arčiau priartėja Dievas, tuo aiškiau tarsi ant delno pasirodo visas žmogaus gyvenimas.

Naivu tikėtis tapti šventuoju be jokių dvasinių kovų. Dykumoje žmogus patiria ne tik Dievo artumą, bet ir nelauktus piktojo puolimus. Jėzus pasilieka dykumoje keturiasdešimt dienų – Šventajame Rašte tai reiškia šventą laiką. Bendrystės su Dievu valandos staiga tampa žmogiška krize ir net mirties pavojumi. Šėtonas žino tinkamą valandą. Vėliau Alyvų kalne Jėzus pasakys: „Atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas.“ Velnias žino daug, tačiau jis nėra tikras. Jis siekia žinojimo, bet ne tikėjimo. Eksperimentuodamas su Jėzumi jis neatsižvelgia į jo tikėjimą. Tikėjimas nėra ta sritis, kur galima bandyti Dievą ar „atrakinti“ jo slėpinį.

Šėtonas siūlo Dievo Sūnui stebuklus: paversti akmenis duona ar panaikinti Žemės traukos jėgą. Gundytojas sėja abejones: ar Jėzaus krikšto metu girdėtas balsas iš dangaus tikrai kalbėjo tiesą? Ar vienišas alkanas žmogus dykumoje tikrai yra Dievo Sūnus? Atrodytų, velniškai gudru – pasinaudoti alkio balsu ir išpešti pritarimą iš pažiūros naudingam pasiūlymui. Vienu šūviu būtų nušauti du zuikiai – juk toks pritarimas reikštų nusigręžimą nuo Dievo. Tačiau iš tikrųjų kvaila manyti, kad Dievo Sūnus galėtų leistis į tokius žaidimus. Mylimasis Sūnus negali sukilti prieš mylintį Tėvą.

Pirmuoju gundymu Jėzui siūloma patenkinti ne savo, bet ir visos žmonijos alkį. Peršama svajonė pasotintą žmoniją be jokių sunkumų nuvesti pas Dievą. Jėzus žinojo, kad žmonės linkę sekti tuo, kuris numalšintų jų alkį. Vėliau pavalgydinęs penkių tūkstančių minią (Jn 6, 14), jis nuvils žmones, norėjusius jį vainikuoti karaliumi.

Antruoju gundymu už pažadą pagarbinti velnią Jėzui siūloma neribota valdžia. Šią pagundą paaštrina žmonijos istorijoje buvusios ir būsimos tautų kančios. Jėzus gundomas išvengti ne tik savo nukryžiavimo, bet ir savo mokinių bei visų kitų žmonių kančių. Gal tokiu būdu jis net greičiau ir veiksmingiau įgyvendintų savo siekinį – Dangaus karalystę? Ir į šį siūlymą Jėzus kaip ir į pirmąjį atkerta Rašto žodžiu. Jis ieško ne triumfo, bet Kryžiaus kelio. Tik Kryžiaus kelias yra Dievo kelias. Šiais žodžiais Jėzus skelbia Dievą Viešpačiu, kuriam pavaldžios visos galybės. Jei žmogus neatsiduotų velnio valdžiai, tas būtų bejėgis.

Trečiasis gundymas, evangelisto Luko akimis, yra sunkiausias, todėl Lukas, skirtingai negu Matas, jį aprašo pabaigoje. Čia velnias nusitaiko į šventybę: Dievo miestą Jeruzalę, šventyklą, Šventąjį Raštą. Piktojo neatbaido net švenčiausi dalykai. Šuolis nuo šventyklos būtų įspūdingas šou, galėjęs pelnyti didžiulės minios palankumą. Čia siekiama stebuklingą Jėzaus galią iškreipti paverčiant ją stebuklingų reginių kūrimu. Velnias labai gerai žino, kad žmonės puikiai kimba ant sensacijų. Jis tarsi šnibžda Jėzui: paversk pasaulį scena, ir žmonės seks tavimi, kad ir kur tu eitum.

Jėzus ir čia atkerta Rašto žodžiais: „Pasakyta (Įst 6, 16): Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Kitais žodžiais tariant, neturime reikalauti iš Dievo to, ko pageidauja žmogus. Ryžtingi Jėzaus atsakymai nulėmė, kad gundytojas „atsitraukė nuo jo iki laiko“. Tačiau aišku, jog žemiškojo gyvenimo metu jis nebuvo apsaugotas nuo velnio gundymų: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15).

Instinktų patenkinimas, valdžios troškimas ir pramogų bei sensacijų vaikymasis yra pražudę daugelį žmonių. Evangelijos pasakojimas moko pasitikėti Dievu bei Dievo žodžiu, o ne vien savo jėgomis.

Jėzaus gundymai yra tipiški. Kiekvienam žmogui daugybe pavidalų iškyla panaši mintis – pasilengvink gyvenimą: jei turi valdžią, pasinaudok ja savo labui. Tik nevykėliai idealistai apsunkina sau gyvenimą: tiesos nepakanka, reikia valdžios jai įgyvendinti, geriausia – neribotos valdžios. Ar nesame savęs pagavę bemąstančius, kad dėl mūsų karštos maldos Dievas tiesiog privalo tą ar kitą padaryti.

Šiandienos žmonėms gali kilti klausimas, kodėl tarp būdingų gundymų nėra seksualinio pobūdžio gundymų arba gundymų pinigais. Jėzaus gundymai nėra „asmeniniai“. Jie susiję su jo misija, pašaukimu. Tai piktnaudžiavimo valdžia variacijos, siekiant sau naudos ir manipuliuoti Dievu. Ir šiandien galime girdėti panašių ultimatyvių prašymų: „Jei esi Dievo Sūnus, išgelbėk mano vaiką, sustabdyk karą, pašalink neteisingumą.“ Visa tai yra teisėti ir net šventi tikslai. Tačiau juos tarsi šaukštas deguto sugadina žodelis „jeigu“, taip pat žmonių pasyvumas. Dažnai patys prašantieji nepadaro to, ką privalėtų padaryti.

Tačiau ar būtinai bet kuri valdžia kyla iš velnio? Ar mokslo žinios ir grožis taip pat iš piktojo? Net pats šėtonas to nesakė. Jis sako, jog jam „atiduota“ pasaulio karalysčių valdžia ir didybė. Čia jis dar ir meluoja. Niekas jam neatidavė valdžios – Dievas tikrai to nepadarė. Piktasis pats į ją kėsinasi. Pasaulinė velnio valdžia – tai Dievo karalystės antipodas, apgaulė ir žabangai.

Velnias atsimuša į Dievo tikrovę. Jam nėra nieko švento. Neturėdamas galiojančio ir tikro žodžio, jis pasisavina Dievo žodžius, bando jais manipuliuoti. Krikščionis žino, kad prieš Dievą nukreipti gundymai nesiliauja. Gali būti tik laikina pertrauka. Tai vyksta iki mirties, iki Velykų prisikėlimo. Gavėnia yra laikas, kai Dievas ieško didesnio mūsų artumo, o velnias mus gundo tam priešintis.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“