Dievo žodžio palapinė

II gavėnios sekmadienis (C)
Ps 15, 5–12. 17–18; Ps 27, 1. 7–9. 9. 13–14; Fil 3, 17–4, 1; Lk 9, 28–36

Ne tik dykuma, bet ir kalnas yra simbolis. Nors Izraelyje nėra aukštų kalnų, bet ten ir visur kalnas reiškia kažką ypatinga, pakylėta, Dievo artumą. Evangelijoje dažnai pabrėžiama, kad Jėzus meldėsi ant kalno. Aukštumoje ir vienumoje jis ieško ir randa bendrystę su savo Tėvu. Dažnai Evangelijoje pasakojama, jog jis meldėsi naktį, tyloje ir tamsoje, kai tarsi nugrimzta į antrą planą aplinkos kontūrai, o tai, kas esminga, iškyla visu svarbumu.

Apmąstydami Jėzaus atsimainymą turime atsiminti, kad tai įvyko po maldos budėjimo nakties, praleistos ant kalno. Čia, kaip ir vėliau Alyvų kalne, mokiniai neišlaikė ir užsnūdo. Ant Atsimainymo kalno Jėzus jau gyvena savo būsimos kančios mintimi. Prieš tai jis pirmąkart užsiminė mokiniams apie būsimą kančią ir nurodė kryžių kaip gyvenimo kelrodį. Auštant Jėzui pasirodo Mozė ir Elijas, Senojo Testamento apreiškimo liudytojai. Jie kalba su Jėzumi apie Jeruzalėje būsiančią jo gyvenimo pabaigą. Jie stiprina jį savo žodžiu, patvirtindami jo kančios prasmingumą pagal Dievo planą. Mozė ir Elijas yra atrama dvasinę kovą kovojančiam Viešpačiui. Kuo labiau jį nutvieskia šviesa ir aiškumas, tuo labiau keičiasi jo veidas. Per jį ir iš jo spinduliuoja Dievo šlovės spindesys. Jėzus iš anksto išgyvena kovą Alyvų kalne ir mirtį ant kryžiaus, jis taip pat ragauja Velykų prisikėlimo šlovės. Štai kodėl ši scena pagal Bažnyčios liturgiją mums numatyta gavėnios pradžioje. Tokiu keliu turi eiti ir mūsų gyvenimas.

Mokiniai nubunda ir mato, kas įvyko jiems miegant. Ikivelykinis Viešpaties šlovės spindesys pripildo jų širdis gilaus džiaugsmo. Petras yra impulsyvus ir greitas, jis ne visuomet spėja apmąstyti tai, ką spontaniškai byloja širdis. Jis norėtų bent akimirkai sustabdyti ir įtvirtinti šį nuostabų vaizdą. Petro vaizduotėje iškyla palapinės, kuriose izraelitai kasmet praleidžia keletą dienų švęsdami tai, kaip Dievas išrinko ir vedė savo tautą. Petrui nepakanka vien žvelgti, jis nori kažką veikti. Jis imasi iniciatyvos ir kviečia į talką ir kitus mokinius. Petras siūlo pastatyti tris palapines garbingiausiems šios scenos dalyviams. Entuziazmo apimtas, jis negalvoja nei apie save, nei apie kitus apaštalus – jie gali pabūti ir lauke. „Gera mums čia būti!”

Tačiau tuomet įvyksta kažkas tokio, kas grąžina Petrą į tikrovę. Įvyksta kažkas įprasta: visus apsupa tankus debesis. Jėzaus žmogiškojo veido švytėjimas teikė apaštalams džiaugsmo, o debesis juos gąsdino. Debesyje išnyksta orientacija, žemiškosios figūros praranda kontūrus. Debesis taip pat yra simbolis – jis vaizduoja neperregimą, tačiau laiminantį Dievą. Tai patiria ir mokiniai. Juos apgaubia ne rankų darbo palapinė, bet neišmatuojamas Dievo debesis, kuris yra tikroji dieviškojo Kristaus buveinė.

Dievo balsas pasako mokiniams, ką iš tikrųjų reikia daryti. Tikroji mokinystė nėra beprasmė veikla ar tuščias skubėjimas, tai vien įsiklausymas į Viešpatį, atsimainiusį Jėzų. Iki šiol mokiniai girdėjo Mozę ir Eliją. Tačiau nuo šiol reikia dar įdėmiau įsiklausyti, ką sako Jėzus – aniedu didieji pranašai jį nurodė ir paliudijo. Jėzus tęsia Senojo Testamento apreiškimą. Jo mokiniai turi klausyti, net jei jo kalba nesuprantama, net jei jis kalba apie kryžių.

Dangaus Tėvas paliudija, kad jis išsirinko savo Sūnų. Jėzui suteikta visa valdžia perteikti Dievo žodį. Visa, ką jis sako, savo autoritetu patvirtina pats Dievas. Todėl turime jo klausyti. Jis sako ne tik žodžius. Jis yra Žodis, kurį byloja Dievas. Byloja ne tik jo sakomi žodžiai, bet taip pat visas gyvenimas: buvimas, veikla, kančia. Visa tai yra Dievo apreiškimas.

Klausytis Jėzaus būtina mūsų išganymui. Turime Jėzaus klausytis kaip vienintelio, o ne vieno iš daugybės galimų patarimų davėjų. Jėzaus žodis turi jam vienam būdingą autentiškumą ir tikrumą. Klausymasis anaiptol nėra pasyvus vyksmas. Klausymasis atveria žodžiui, klausymasis yra drauge atsakymo ištroškęs klausimas, dėkingas priėmimas ir norus bei valingas veikimas. Dangaus Tėvas byloja per Kristų. Dievo žodis yra tikra besitęsianti statyba, kurioje gyvena Dievas. Joje turime būti savi, joje būtina apsigyventi.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“