Kun. Vaclovas Aliulis MIC

Jurgis Matulaitis aktualus Lietuvos Bažnyčiai

2007 01 28,
Vilniaus Šv. Kryžiaus namai

I. Matulaitis mokėjo „skaityti laiko ženklus“

Skaityti laiko ženklus (plg. Mt 16, 4) reiškia teisingai suvokti, ko visuomenei ir Bažnyčiai reikia šiandien, ir numatyti (kaip šachmatuose) „porą ėjimų į priekį“ visuomenėje, politikoje… Bažnyčioje…

1. Klierikas Jurgis, 1895 m. baigęs Varšuvos seminariją ir ruošdamasis išvykti toliau studijuoti Petrapilyje, per vasaros atostogas su vaikystės kaimynu ir draugu Vincu Šlekiu sielvartaudami svarstė liūdną Lietuvos būklę carizmo gniaužtuose ir svajojo jai tarnauti, ją gaivinti.

Nuo ko pradėti? Apmąstęs, pasimeldęs, nusprendė: reikia imtis plunksnos, ypač žadinti ryžtingam darbui klierikus ir jaunus kunigus! Taigi „rašinėjo straipsnius į katalikiškus lietuvių laikraščius Amerikoje ir Rytprūsiuose ir kartais pasiųsdavo savo referatus Kauno ir Seinų seminarijų lietuvių klierikų būreliams. Vasaros atostogų metu jis susitikdavo su jaunesniais lietuviais kunigais pasvarstyti tada labai aktualią lietuvių kalbos ir lietuvybės problemą, kuri glaudžiai siejosi su pastoracija“1. 1897 m. parašo platų straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“. Straipsnis tikriausiai plito nuorašais, pasiekė JAV ir buvo išspausdintas 1903 metais kunigo Antano Miluko leidžiamame žurnale Dirvoje – Žinyne. Lietuvoje jis pirmąkart išspausdintas po 100 metų LKMA Metraštyje, t. XXIII (2003).

Tuo straipsniu Jurgis žadina jaunųjų kunigų veiklumą ir tautinį susipratimą. Sako, kad daugelis „pasauliškių inteligentų“ kovoja prieš dvasininkijos įtaką, smerkdami jos išponėjimą ir polonizaciją, o toliau pereis ir prie religijos puolimo. Kunigai privalo nesnausti ir atsakyti į kaltinimus tuo būdu, kad ne blogiau už pasauliškius puoselės gimtąją kalbą ir Tėvynės meilę, skleis švietimą. Remdamasis teologija, įrodinėja kiekvienos tautos teisę į savitą kultūrą ir nuosavą kalbą. Įspėja, koks didelis nesusipratimas suplakti katalikybę su lenkybe („lietuvišką duonelę krimstame, tai nesigėdinkime ir lietuviškai kalbėti“).

Kita didžiulė grėsmė – įžūli rusifikacija ir pravoslavinimas su „armija popų“. Mes daugumas turbūt nė neįsivaizduojame, pavyzdžiui, kiek bažnyčių Vilniuje ir apie Vilnių buvo pavestų cerkvėms, kiek pristeigta vienuolynų su atvežtais iš Rusijos dvasiniais kolonizatoriais.

Kartu Jurgis ragina puoselėti savitus tautos papročius, kurie tokie skirtingi nuo rusų liaudies papročių ir gali padidinti lietuvių atsparumą rusinimui..

Žadino į susipratimą ir veiklumą vienybėje su vyskupu, taigi bažnytiškai, ne revoliucionieriškai ir ne padrikai.

Panašaus turinio (ar tą patį?) referatą klierikas Jurgis nusiuntė į Žemaičių vyskupijos seminariją Kaune. Klierikai pasitikėjo rektoriumi kan. Justinu Dovydaičiu ir davė jam susipažinti. Perskaitęs tas pasakė: tai teisybė, bet ir dinamitas. Numanome, kad ypač skyrius apie kovą su rusinimu2.

2. Apie 1900 metus Vakarų Europoje jau buvo pažįstami didieji rusų rašytojai klasikai, bet visiškai nepažįstami Rusijos stačiatikių teologijos savitumai. Jurgis tad pasirenka doktorato temą Doctrina Russorum de statu iustitiae originalis „Žmogaus pirminio teisumo (t. y. prieš pirmapradę nuodėmę) būklės suvokimas Rusijos stačiatikių teologų raštuose“). Nors tai nėra centrinė dogma, bet ją svarstant apskritai išryškėja saviti stačiatikių teologijos bruožai. Jų pažiūras Matulaitis labai tiksliai išdėstė ir tik paskui palygino su katalikų teologų mokymu. Taip jis tiesė kelią dialogui: labai tiksliai suvokti kito poziciją, neprimesti jam to, ko jis nesakė. Jurgis stačiatikių mokymą kritikavo, bet jo darbas naudingas ir šiandien, ekumenizmo epochoje, kai linkstama į skirtumus žiūrėti kaip į vieni kitų papildymą.

3. Varšuvoje išgyvena 1905–1907 metų revoliucinių sąjūdžių laiką, kada skurstančiam proletariatui skiepijamas socializmas kartu su ateizmu. Drauge su kun. Marceliumi Godlewskiu rašo krikščionių demokratų programą ir redaguoja laikraštį Przyjaciel pracy („Darbo bičiulis“). Abu jie skatina organizuotų darbininkų pagalbą sau patiems. Jiems rūpi gausinti katalikų socialinių veikėjų eiles, todėl 1907 m. surengia Varšuvoje socialinius kursus, kuriuose dėsto popiežių mokslą apie nuosavybės teisę ir jos ribas – bendrosios visuomenės gerovės reikalavimus. Tuo pat metu kun. Matulaitis paskatina organizuotis katalikus studentus – būsimąjį Lenkijos katalikybės žiedą.

4. Pradėtus darbus tęsia Petrapilyje. Dėsto Bažnyčios socialinį mokslą Dvasinėje Akademijoje (taip pat grindžiamąją teologiją ir kt.). Darbuojasi tarp lenkų ir lietuvių darbininkų, skaito paskaitas lietuvių, lenkų, rusų visuomenei. 1909 metais surengiami socialiniai kursai Kaune. Kun. prof. Matulaitis yra vienas pagrindinių paskaitininkų.

5. Matydamas vienuolių darbo ir maldos būtinumą Bažnyčiai, Lenkijoje draugauja su daugelio slaptų vienuolijų steigėju, tėvu kapucinu Honoratu Kuzminskiu ir jam talkina, o Lietuvoje 1909 m. slaptai atkuria caro panaikintą marijonų vienuoliją kaip sutelktinę kvalifikuotą Bažnyčios apaštalavimo jėgą. Rašo jai įstatus bei dvasinio gyvenimo ir veiklos nurodymus, auklėja naujokus pamokomis ir pačiu savo buvimu. Drauge Petrapilyje, paskui Fribūre, kur 1911 m. su dideliais sunkumais ir rizika įkurdina naujokyną „Studijų namų“ priedanga.

6. Savo Dvasiniame dienoraštyje (1910–1914) Jurgis Matulaitis brėžia gaires pasauliečių talkai Bažnyčios darbams, turėdamas mintyje ypač tas darbo sritis, kur kunigai vargiai gali pasiekti. Sako: „Nieko negailėkime žmonių lavinimui, telkime geros valios žmones, ugdykime jų dvasinį gyvenimą ir siųskime į įvairius darbo barus. Dirbančius toliau dvasiškai ir moraliai remkime.“

Šitaip Matulaitis sekė šv. Pranciškumi Salezu, kuris skynė kelią šventumui į dirbtuves, kareivines, mokslo įstaigas, o pal. Jurgis parodė ten plytinčią apaštalavimo dirvą ir buvo vienas skatintojų Katalikų Akcijos, kurią po keliolikos metų paskelbs Pijus XI, taip pat įvairiopo pasauliečių apaštalavimo, į kurį po pusės šimtmečio pašauks II Vatikano Susirinkimas: „Tegu katalikai pasauliečiai skleidžia krikščionišką įtaką savo profesinėje aplinkoje ir politikoje.“

7. I Pasaulinio karo metais, negalėdamas grįžti pas savo naujokus į Šveicarijos Fribūrą, įstringa Varšuvoje. Ką gali nuveikti karo pabėgėlis? Randa dvi darbo dirvas: kuria marijonų bendruomenę ir vadovauja vieniems karo našlaičių namams, paskui su savo broliais – ir kitiems3, tampa vienu labdaros Varšuvoje šulų, 1917 m. vadovauja visos Lenkijos mokyklų kapelionų suvažiavimui, taigi pripažįstamas jo autoritetas auklėjimo klausimais.

8. 1918 m. pavasarį pagaliau gauna leidimą grįžti į Marijampolę. Užduotis aiški: atkurti marijonų vienuolyną ir auklėti juos, skatinti jų sielovados ir švietimo veiklą. Mato du svarbiausius paprastosios liaudies poreikius: jaunimo švietimas bei auklėjimas ir pagalba vargo žmonėms, taigi tų pačių metų rudenį įsteigia Švč. MMNP vargdienių seseris ir skiria joms šiuos uždavinius. Vargdienių seserys vienos pirmųjų steigė vaikų darželius, katalikiškas pradžios mokyklas, dirbo našlaičių ir senelių prieglaudose, spausdino ir platino katalikiškas knygas ir laikraščius.

9. Negelbi jokie maldavimai, sutinka tapti Vilniaus vyskupu. „Jei Lietuvai mano auka reikalinga, aš neatsisakau /..../, tik man baugu, kad aš save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti“4. Taigi 1918 m. gruodžio 8 d. įžengia į Vilniaus katedrą kaip tos didžiulės daugiatautės ir labai suirzusios diecezijos vyskupas. Koks svarbiausias rūpestis? – Vėsinti kunigų karštakošišką politikavimą, šelpti visų tautybių ir tikėjimų varguolius, globoti karo našlaičius (Trinapolis), stiprinti klierikų auklėjimą seminarijoje ir tolesnes kunigų studijas. Didžių sumaiščių laikais ne tik lopo atsirandančias pastoracijos skyles, bet ruošia darbininkus ir tolesnei ateičiai..

10. Mato apleistą jaunimo auklėjimą gudiškai kalbančioje vyskupijos dalyje, todėl sutelkia Drujoje gudus kunigus ir brolius marijonus, o šalia jų įsteigia Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seselių vienuoliją. Drujoje bus gimnazija, lyties ir tikybos atžvilgiu mišri – laužant stereotipus.

11. Kun. Mykolui Krupavičiui apie 1919 m. padeda tobulinti Lietuvos krikščionių demokratų veiklos programą, gina žemės reformos reikalą toje programoje.

12. Truputį nusistovėjus politinei būklei Vilnijoje, imasi supravoslavintų bažnyčių ir vienuolynų atgavimo. Įvairiu metu tvarko kelių vienuolijų Įstatus, priderindamas prie galiojančių Bažnyčos įstatymų (po 1917 metų – prie Kanonų teisės kodekso).

13. Iš carizmo priespaudos ištrūkusiems kraštams be galo reikia religinio švietimo. Todėl jo vadovaujami marijonai įkuria gimnazijas Marijampolėje, Varšuvoje, Drujoje, o JAV – seminariją, paskui kolegiją, plačiai skleidžia parapines misijas, steigia ir leidžia laikraščius.

14. Apaštalų Sosto vizitatorius Lietuvoje didelėmis pastangomis nuramina priešiškumą Šv. Tėvui, įsteigia bažnytinę provinciją, sustiprina Katalikų Veikimą Lietuvoje bei JAV lietuvių katalikišką ir lietuvišką dvasią. Rengia konkordatą (jau daug anksčiau per įtakingus kunigus buvo raginęs valstybės vadovus rūpintis Lietuvos konkordatu).

Visą savo veiklą nuo pat jaunystės iki gyvenimo pabaigos persunkia intensyviu maldos gyvenimu, su didžiule kantrybe dėl varginančios kaulų džiovos; su ramybe ir atlaidumu vykdo šv. Pauliaus ir savo šūkį: Vince malum in bono („Nugalėk pikta gėriu“ Rom 12, 21).

II. Ką darytų ir sakytų Matulaitis šiandien?

Blaivia išmintimi ir apaštališka dvasia Matulaitis ne tik buvo aktualus savo laikams, bet ne sykį pralenkė juos pusšimčiu metų į priekį. Gilindamiesi į jo dvasią ir veikimo pavyzdį, galime šiandien rasti nemaža teisingų ir perspektyvių sprendimų. Mėginkime trumpai pamąstyti, kur Lietuvos katalikams pavyko-pavyksta jo mintimis sekti ir ko dar reikėtų.

1. Sovietmečiu išsivystė glaudus Bažnyčiai ištikimų kunigų ir sąmoningų pasauliečių bendradarbiavimas gaminant ir platinant katalikišką pogrindžio spaudą, kuriant dvasinius sąjūdžius, pavyzdžiui, „Eucharistijos bičiulius“. Pasirodė jėzuitų, marijonų ir jų bendradarbių gebėjimas „prasikirsti naujas duris“ slaptąja kunigų seminarija, teologijos-katechetikos kursais vienuolėms. Nepriklausomybę atgavus, Bažnyčia tuojau pat pasirodė aktuali, atgaudama savo šventoves, šelpdama vargo žmones ir ugdydama tikybos mokytojus. Labai abejotina, ar viską padarėme ir darome, ugdydami žiniasklaidą ir katalikiškąją inteligentiją.

2. Mūsų laikais visuomenės ir atskirų žmonių pažiūroms bei gyvenimo stiliui didžiausią įtaką daro žiniasklaida. Dar prieš 70 m. buvo mesta mintis: mūsų laikais šv. Paulius pasistengtų tapti laikraščio redaktoriumi. Matulaitis šiandien, be abejo, visomis jėgomis „kibtų“ į šią sritį. Ne tik į spaudą, bet ir TV, radiją, internetą. Ar tik dėl visuomenės abejingumo, ar ir dėl mūsų vangumo bei nesugebėjimo aktualiai prabilti vienas po kito kasmet numiršta katalikiški periodiniai leidiniai? Dėkojame Dievui ir ryžtingiems žmonėms už „Mažąją studiją“, „Bernardinus“, „Naująjį židinį-Aidus“, bet ar neturėtume rūpestinga globa ir talka apgaubti visus tebegyvus mūsų ruporus, labiau ir mažiau kam nors asmeniškai simpatingus?

3. Mūsų dienomis Jurgis Matulaitis puoselėtų Dievui pašvęsto gyvenimo kelią, skatintų glaudų hierarchijos, diecezinio klero bei vienuolijų benradarbiavimą.

4. Tikrų tikriausiai vyskupas Jurgis negailėtų rūpesčio, jėgų ir lėšų katalikų pasauliečių mokslinimui bei dvasiniam ugdymui, skatintų jų veikimą kultūrinėje, socialinėje ir politinėje srityje. Perspektyviems jauniems pasauliečiams (pavyzdžiui, iš ateitininkų, skautų, religingo jaunimo grupių) rūpintųsi sudaryti galimybę studijuoti įvairiuose kraštuose ne tik tiek, kiek numanoma būsiant reikalinga bažnytinėms struktūroms, bet ir įvairioms mokslo bei kultūros šakoms, kur jie galėtų liudyti Kristų žodžiu, veikimu ir pačiu savo buvimu. Tik prisiminkime, kokią įtaką Lietuvos visuomenės dvasiai darė stiprus intelektualinis katalikų elitas prieš Antrąjį pasaulinį karą, o siuntė juos į mokslus Matulaičio bendraminčiai: Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, Pranas Kuraitis ir kiti.

5. Vyskupas Jurgis tikriausiai puoselėtų praktišką sielovadą. Nestatydintų milžiniškų bažnyčių, o kuklesnes bažnyčias su parapinio apaštalavimo centrais. Atgavę Nepriklausomybę, daugsyk pasidavėme megalomanijos pagundai. Kas iš to, jei žmonės sušaukiami į didžiules šaltas bažnyčias ir po pamaldų paleidžiami kas sau? Dėkui Dievui, daugėja būstų ir junginių, tarnaujančių žmonių bendrumui ugdyti.

6. Mūsų laikų žmonės mažiau domisi doktrinomis, o daugiau praktinės veiklos vaisiais. Ne: „ar tiesa tai, ką skelbia Bažnyčia?“, bet: „ką gero man ir visuomenei duoda Bažnyčia?“ Numanome, kad arkiv. Jurgis nesitenkintų karitatyviniu darbu, bet puoselėtų visuomeninių mokslų centrus, skatintų nepartinių bendruomenių ir profesinių sąjungų kūrimąsi bei veikimą krikščioniška dvasia.

Yra Marijonų vienuolijos 1999 m. generalinės kapitulos nutarimas: įsteigti Lietuvoje Jurgio Matulaičio institutą katalikų socialiniam mokslui vystyti, bet dar nepajėgiame jo vykdyti.

7. Iš pal. Jurgio Užrašų ir darbuotės stiliaus tikriausiai galime numanyti jo teikiamas Bendro pobūdžio gaires vadovams ir visiems besidarbuojantiems:
Būk atviras naujoms idėjoms, bet nesivaikyk madų.
Produktyviai sunaudok laiką.
Kreipk dėmesį ir jėgas į tas sritis, kuriose Bažnyčiai šiandien yra sunku ar sunkiausia. Spręsdamas šiandienos klausimus, turėk mintyje rytojų ir porytojų.

Ir visada atsimink: „Ką padėtų visą pasaulį laimėti, jei savo sielą nuskriaustum“ (plg. Lk 9, 25), taigi ora et labora, labora et ora: melskis taip, tarsi viskas nuo Dievo pareitų, ir darbuokis taip, tarsi viskas nuo tavęs pareitų, nes iš tikrųjų v i s k a s p a r e i n a n u o D i e v o i r t a v ę s .

Išnašos

1 A. Kučas, Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevičius, Chicago, IL 1979, p. 51.

2 Ten pat, p. 59.

3 Lyg būtų susitarę (nors fronto atskirti), tokios pačios globos netoli Petrapilio imasi artimiausias Matulaičio bendražygis kun. prof. Pranciškus Būčys.

4 Cituoja A. Kučas, Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevčius, Chicago, IL 1979, p. 214.