Gailestingasis Tėvas

IV gavėnios sekmadienis (C)
Lk 15, 1–3.11–32

Visi esame matę filmų, kur nereikia sukti galvos: veikėjai aiškiai suskirstyti į geruosius ir bloguosius. Už teisybę kovoja šerifas, jam padeda kiti šaunuoliai, ir po pusantros valandos patyręs minimalius nuostolius nugali gėris… Nesudėtinga suvokti, į kieno pusę turėtų stoti žiūrovas. Filmų kūrėjai žino sėkmės formulę: svarbu, kad žiūrovai įsijaustų į siužeto giją ir rastų su kuo tapatintis.

Išklausę palyginimą apie sūnų palaidūną, galime pamąstyti, su kuriuo iš dviejų sūnų mes galėtume tapatintis. Veikiausiai daugumai artimesnis pasirodys jaunesnysis sūnus. Gal ne visi buvome iškeliavę į svetimą šalį, tačiau daugelis augdami patyrėme, kad namuose tapo ankšta, ir ieškojome savo kelio. Galbūt išsikraustėme gyventi į kitą miestą ir gyvenome taip, kaip suvokėme laisvę. Gal išbandėme tai, ką siūlo pasaulis. Gal ir nebuvome paveldėję materialaus turto, kurį galėjome paleisti vėjais, tačiau švaistėme iš tėvų namų atsineštas moralines vertybes. Išmetėme per bortą įsakymus ir normas, nutraukėme ryšius su šeimos nariais. Teisinomės, kad su tokiais senamadiškais siaurų pažiūrų giminaičiais mums nepakeliui. Galbūt kažkuriuo momentu suvokėme priėję akligatvį...

Sveikata taip pat paveldėtas turtas. Gal beatodairiškai alinome ją nepaisydami sveiko proto ir gyvenimo ritmo. Didžiausias, tik ne visuomet vertintas turtas – nuo vaikystės įdiegti maldos gyvenimo pradmenys, Dievo šventybės suvokimas.

Atsiras nemažai ir tokių, kurie nuoširdžiai prisipažins, kad veikiau tapatintųsi su vyresniuoju sūnumi. Jie protaus: „Niekad radikaliai nesipriešinau tėvų valiai, elgiausi pagal jų patarimus ir lūkesčius. Tačiau turiu nuoširdžiai prisipažinti, kad nesu patenkintas gyvenimu. Dažnai graužiuosi dėl neįgyvendintų galimybių ir, atvirai pasakius, pavydžiu tiems laimės kūdikiams, kuriems viskas nukrinta tarsi dovanai, nepelnytai.”

Žinoma, palyginimas apie sūnų palaidūną nėra tik pamokymas apie dėkingumą, pagarbą ar santykius su tėvais. Jame pirmiausia atsiskleidžia gailestingoji Dievo meilė. Kas sykį išgirdo šį gražiausią Jėzaus palyginimą, niekuomet jo nepamirš. Jo šviesa turėtų sklisti ne tik teismų salėse, kalėjimuose, yrančiose šeimose, bet ir ten, kur paviršinis vyresniojo sūnaus padorumas maskuoja tikros meilės ir gailestingumo troškulį. Šiame palyginime vaizduojamas į nuodėmę vedantis mūsų gyvenimo kelias. Mes nuodėmiaujame dangiškojo Tėvo mums dovanotų turtų bei dovanų atžvilgiu, – juk patys iš savęs nieko neturime. Dievas davė mums meilės ir džiaugsmo, tačiau, užuot dėkoję, šias dovanas nukreipiame prieš jų davėją. Jis viską sukūrė mums, o mes viską atsukame prieš jį.

Nuodėmė taip pat reiškia išeiti iš dangiškojo Tėvo į tolimą Dievui svetimų žmonių šalį. Ar galime pasišalinti nuo visur esančio Dievo? Kur yra ta vieta, kur Dievo nebūtų? Šie klausimai nušviečia visą nuodėmės beprotybę. Jis yra net pragare pasmerktoms sieloms, tik joms jo buvimas nėra išganingas, nes jos nuo jo nusigręžia.

Nuodėmės kelio galas – vargas. Blogą likimą mūsų liaudis vadina „šunišku”, o apie tą, kuris tuščiai leido laiką, vaizdžiai sako: „nuėjo šunims šėko pjauti“. Jėzaus klausę žydai labai aiškiai suprato jiems skirtą pamokymą: nusidėjėlis eina kiaulių ganyti. Kas gali būti blogiau už buvimą su, jų akimis, nešvariais gyvuliais?

Dauguma nusidėjėlių nenustoja alkę Dievo – šį alkį į jų širdį įdiegė pats Dievas. Ir širdies kampelyje lieka blausus Tėvo atvaizdas. Tai vienintelė jų pagadinto gyvenimo viltis. Be šio atvaizdo jų gyvenimas būtų tik suskilęs ir susidvejinęs buvimas be jokios malonės.

Taigi atgaila yra apsigręžimas ir grįžimas pas Dievą, nuo kurio norėta atsiskirti ir išsivaduoti. Atgailauti – tai išdrįsti pasiduoti tam, kurio bijota, kam padaryta gėda ir sukelta skausmo.

Jėzus palyginime sugriauna pagrįstus nusidėjėlio nuogąstavimus bei baimes. Jis kalba su tikrumu, nes žino, kaip su mumis pasielgs jo dangiškasis Tėvas. Kaip labai ši džiugioji naujiena skiriasi nuo kai kurių žmonių apsimetinėjimo: jie sakosi susitvarkysią su savo nuodėmėmis patys vieni. Tėvas visą laiką ilgesingai laukė savo sūnaus, jis neatėmė iš jo vardo nei prideramo orumo. Mylintis Tėvas jau iš tolo pažįsta sūnų ir kviečia jį namo. Jis sutinka sūnų palaidūną be jokio priekaišto, nes sūnaus atgaila išdildė kaltę. Tik gailestingoji meilė lydi grįžimą į Tėvo namus.

Ne tik nusidėjėlis džiaugiasi svetingu priėmimu. Dievas taip pat laimingas ir džiūgauja, kad sūnus sveikas grįžo namo. Ta pati meilė ir džiaugsmas šviečia ir tuomet, kai per išpažintį kiekvienas krikščionis grįžta į Tėvo namus. Tokia gailestingumo nuostata nepadaro nuodėmės bereikšmės. Palyginimo pradžioje buvo visiškai aišku: nusidėjėlis yra miręs, prarastas, jis priėjo kelio galą. Tik Dievas žino vaistą nuo dvasinės mirties. Tik Dievas nenuleidžia rankų ir nepaliauja laukęs nusidėjėlio atsivertimo. Žmogaus žvilgsniu nusidėjėlio padėtis yra be išeities.

Jėzaus palyginimas byloja apie du sūnus. Antrasis sūnus taip pat nutolo nuo tėvo mąstysenos ir gyvensenos. Nors jis liko gyventi namuose, iš tikrųjų tapo svetimas. Jo argumentai žmogiškai teisėti, tačiau neteisingi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo neteisinga nudriskusį valkatą iškelti aukščiau už tvarkingą ir padorų žmogų, negana to, iškilmingai jį sutikti ir iškelti pokylį. Tėvo elgesys aiškiai peržengia žmogiškosios moralės ar papročių ribas. Čia išryškėja krikščioniškosios moralės, grindžiamos ne išlygomis paremtu teisingumu, bet meile, kitoniškumas. Meilė pranoksta teisinį mąstymą, pagal kurį už nuodėmę derėtų atsiteisti atitinkama bausme. Išeitis randama meilės veiksmu, atveriančiu visiškai naujas galimybes ateičiai. Vadovaujantis teise, kaltasis, atlikęs bausmę, geriausiu atveju paleidžiamas tarsi nieko nebūtų įvykę. Vaizdžiai kalbant, jis pradeda nuo nulio. Meilė elgiasi kitaip. Drauge su atleidimu jam padovanojamas naujas gyvenimas. Ačiū Dievui, kad mums visados paliekamas šansas. Jėzus nepabaigė pasakoti palyginimo iki galo. Jis nepasakė, ar tėvui pavyko grąžinti namo taip pat antrąjį prarastąjį sūnų.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“