Malonė didesnė už nuodėmę

V gavėnios sekmadienis (C)
Iz 43, 16–21; Fil 3, 8–14; Jn 8, 1–11

Pagrindinės gavėnios laiko temos yra atsivertimas ir atleidimas. Evangelijoje matome nuolatinį Jėzaus pasirengimą atleisti. Savo gyvenime noriai priimame Jėzaus dovanojamą atleidimą, tačiau dažnai suraukiame kaktą, kai atleidžiama kitiems. Kaip gali Dievas suderinti reikalavimą laikytis jo įsakymų ir drauge atleisti nusidėjėliams? Ar galime lygiuotis su Dievu? Gal atlaidumu griauname Dievo įsakymų pamatus? Gal yra dalykų, kurių apskritai negalima atleisti? Svarstydami šiuos klausimus pastebime, kad nejučiomis juos esame linkę kelti tik kitų žmonių atžvilgiu. O patys norime, kad mums būtų taikoma išimties taisyklė. Todėl mūsų „kova dėl teisybės“ vos vos laikosi. Ją įkvepia veikiau negailestingumas, o ne uolumas dėl teisybės.

Jėzus nėra teoretikas moralistas ir nedėsto moralės normų įstatymų paragrafais. Šįkart jis moko ne palyginimu, bet konkrečiu įvykiu. Jei santuoka suvokiama kaip Dievo sandoros su išrinktąja tauta atspindys, ištikimybės laužymas yra baisus dalykas, dieviškosios tvarkos ir drauge visuomenės destrukcija. Tokioje visuomenėje, kur santuokos supratimas netenka religinio pagrindo, į svetimavimą žiūrima gerokai atlaidžiau. Tai lengvabūdiškai vertinama kaip „naujų patirčių ieškojimas“. Vartotojiška ideologija perša mintį iš gyvenimo išspausti sau kuo daugiau malonumo, nepaisant kitų žmonių, netgi savo vaikų gerovės. Nuo pat pirmųjų tėvų nuopuolio uždraustas vaisius neprarado viliojančio žavesio. Krikščioniui santuokos šventumas nėra diskusijų objektas. Krikščionis negali leisti, kad iš ištikimybės būtų šaipomasi, nors tai iš tikrųjų dažnas reiškinys. Mums nepriimtina idėja, esą tikra meilė yra tik spontaniška, santuokos varžtų nesaistoma aistra. Dviejų asmenų dovanojimasis vienas kitam yra tikroji, deja, ne visuomet suvokiama santuokos didybė. Žmogiškai imant, atleisti sutuoktiniui dėl svetimavimo yra pernelyg sunku. Tikrai atleisti nereiškia nuodėmę užtušuoti, apsimesti, tarsi nieko nebūtų įvykę. Tokia nuostata nuvertintų ir pamintų Dievo įsakymo svarbą.

Šiame Evangelijos pasakojime aiškiai krinta į akis, kad jame net neužsimenama apie vyrą, dalyvavusį svetimavimo nuodėmėje. Fariziejai ir Rašto aiškintojai nėra kieno nors įpareigoti teisti nutvertą svetimautoją. Jie tai daro iš religinio uolumo. Tačiau ar po ta tariamo uolumo skraiste neslypi kažkokie kiti, gal net neįsisąmoninti tikslai?

Mozės įstatymo nuosprendis šiandienos žmogui nuskamba griežtai ir kategoriškai: „Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jiedu abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė – turi mirti. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio“ (Įst 22, 22). Šiuo atveju dalį tikrovės norima užtušuoti. Rašto aiškintojai tarsi užmiršo įstatymo reikalavimą.

Jėzus tiesiog įtraukiamas į svetimautojos bylą, jam spendžiami spąstai. Jam gresia būti apkaltintam dėl atleidimo už svetimavimą. Tačiau Jėzus neįsileidžia į tokias pinkles. Jis nenori būti nei teisėjas, nei kaltinamasis. Jėzus rodo, kad Dievo įsakymus reikia ginti pradedant nuo savęs. Jis rašo kažką pirštu ant žemės, tarsi būtų nešališkas protokolo užrašinėtojas. Jėzaus rašomame protokole įregistruotos visų nuodėmės. Jis pasilenkęs rašo žemės dulkėse. Šventąjį Raštą išmanantys Rašto aiškintojai ir fariziejai gali suprasti šio veiksmo prasmę pagal Jeremijo knygą: „Visi, kurie tave palieka, bus sugėdinti; visi, kurie šiame krašte maištauja prieš tave, bus nužeminti“ (pažodžiui – įrašyti ant žemės) (Jer 17, 13). Rašydamas ant žemės Jėzus nurodo kaltintojams Dievo teismą, kur visi žmonės yra nusidėjėliai. Juos visus Dievas gali įrašyti į žemės dulkes. Jėzus nelinkęs skirstyti žmonių į kaltuosius ar išteisintuosius. Jis tiesiog stoja nupuolusio žmogaus akivaizdon. Per maža būtų vien išgelbėti žmogaus gyvybę, jį reikia ištraukti iš pražūties į išganymą.

Stebėtina, kaip Jėzus nukreipia kalbą nuo teologinės diskusijos ir pasiūlo čia pat vykdyti teismo nuosprendį. Juk Rašto aiškintojai to nesiekė, jie vien norėjo išgauti, kokia Jėzaus nuomonė. O Jėzus, tarsi neištyręs bylos, iš karto skelbia nuosprendį. Visa bėda, kad šį nuosprendį keblu įvykdyti, mat Jėzus iškelia neįvykdomą sąlygą. Pagal žydų teisę vykdant mirties nuosprendį pagrindinis kaltintojas turi pirmas mesti akmenį. Taigi nuosprendį vykdyti gali ne tas, kuris užtiko moterį svetimaujant, bet tas, kuris yra be nuodėmės. Jėzus nesileidžia įveliamas į procesą. Jis neprivalo ir neketina mesti akmens. Rašto aiškintojai ir fariziejai turi pabaigti savo pradėtą procesą, tačiau drauge nepamiršti, kad tas procesas nukreipiamas prieš juos pačius.

Sunkiausia kaltės našta tenka vyresniesiems, todėl jie dingsta pirmieji. Jėzus vienas lieka su moterimi. Jis suteikia moteriai neprašomą atleidimą, tačiau tik po to, kai pažvelgė į jos širdį. Jėzus atleidžia ne todėl, kad menkintų įstatymo reiklumą. Jis du kartus įvardija padarytą veiksmą kaip nuodėmę. Čia nėra jokių abejonių, tačiau Jėzus vis dėlto atleidžia. Dievo malonė yra didesnė už žmogų ir jo nuodėmę.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“