Benediktas XVI apie Marijos šventoves

2007 m. vasario 22 d. popiežius Benediktas XVI Vatikane susitiko su Romos vyskupijos kunigais. Per susitikimą popiežius atsakė į kelis kunigų klausimus. Castel di Leva Dieviškosios Meilės šventovės klebono ir rektoriaus Pasquale Silla paklaustas, ko, jo manymu, reikėtų kuo veiksmingesniam Marijos šventovės misijos vykdymui laiduoti, popiežius atsakė:

<...> Pereinu prie pirmo klausimo. Man atrodo, kad jūs jau pats iš esmės atsakėte į klausimą, ką tokia šventovė gali padaryti... Žinau, jog galvoje turima romiečių labai mylima Marijos šventovė. Visada, kai lankausi šioje senoje šventovėje, pats patiriu šį amžių pamaldumą. Čia juntama ištisų kartų malda, tarsi ranka prisiliečiama prie motiniško Mergelės buvimo. Galima iš tikro gyvai susitikti su šimtamečiu pamaldumu Marijai, troškimais, poreikiais, kančiomis, taip pat su Marija susitinkančių kartų džiaugsmu. Ši šventovė, į kurią žmonės ateina su savo viltimis, klausimais, ieškojimais, kančiomis, yra esmingai svarbi Romos vyskupijai. Galime vis labiau matyti, kad visuotinėje Bažnyčioje, lygiai kaip ir Romos Bažnyčioje, šventovės yra gyvybės ir tikėjimo šaltinis. Savo šalyje esu dalyvavęs piligrimystėse pėsčiomis į mūsų nacionalinę šventovę Altötinge. Tai didelis įvykis tautoje. Į trijų dienų piligriminę kelionę pėsčiomis pirmiausia leidžiasi jaunuoliai; jos metu jie gyvena maldos, sąžinės tyrimo aplinkoje, tam tikra prasme iš naujo krikščioniškai suvokia tikėjimą. Šios trys piligriminės kelionės pėsčiomis dienos yra maldos, išpažinties dienos, tikras kelias Mergelės, Dievo šeimos ir todėl Eucharistijos link. Žygiuodami pėsčiomis, jie eina susitikti su Mergele ir kartu su Viešpačiu Eucharistijoje, išpažintimi rengdamiesi vidiniam atsinaujinimui. Jie iš naujo išgyvena Viešpaties eucharistinę tikrovę – Viešpaties, kuris save dovanoja taip, kaip Viešpačiui savo kūną dovanojo Mergelė, atkeldama vartus Įsikūnijimui. Mergelė atidavė savo kūną Įsikūnijimui, taip padarydama galimą Eucharistiją, kurioje priimame Kūną, kuris pasauliui yra Duona. Eidami susitikti su Mergele, jaunuoliai mokosi atverti savo kūnus, patikėti Viešpačiui savo kasdienį gyvenimą. Jie mokosi tikėti, žingsnis po žingsnio tarti Viešpačiui „taip“.

Štai kodėl – grįžtant prie klausimo – sakiau, kad šventovė, kaip tokia, kaip maldos, išpažinties, Eucharistijos šventimo vieta, šiandienėje Bažnyčioje <...> yra didžiulė tarnystė. Todėl manau, kad esminė tarnystė, apie kurią konkrečiai kalbėjote, yra atsiverti kaip maldos, sakramentinio gyvenimo ir gailestingumo meilės gyvenimo realizavimo vietai. Jei teisingai supratau, jūs kalbėjote apie keturis maldos matmenis. Pirmasis yra asmeninis matmuo. O čia kelią mums rodo Marija. Šventasis Lukas du kartus sako, kad Mergelė „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (2, 19; plg. 2, 51). Ji puoselėjo dialogą su Dievu, su Dievo žodžiu, taip pat dėmėjosi įvykius, per kuriuos Dievas su ja kalbėjo. Jos Magnificat „nuaustas“ iš Šventojo Rašto žodžių ir liudija, kad Marija gyveno nuolatiniu dialogu su Dievo žodžiu ir taip pat su pačiu Dievu. Todėl natūralu, kad visą savo gyvenimą su Viešpačiu ji be paliovos kalbėjosi su Dievo Sūnumi ir trejybiniu Dievu. Marija taip pat moko mus asmeniškai kalbėtis su Viešpačiu, svarstant bei išlaikant savo širdyje Dievo žodžius, idant jie kiekvienam taptų tikru maistu. Marija mums yra maldos, asmeninio ir gilaus sąlyčio su Dievu mokytoja.

Antrasis matmuo, apie kurį kalbėjote, yra liturginė malda. Liturgijoje Viešpats moko mus melstis, iš pradžių dovanodamas mums savo žodį, vėliau, Eucharistijos maldoje, suvienydamas mus su savo gyvenimo, kryžiaus ir prisikėlimo slėpiniu. Šventasis Paulius kartą yra pasakęs, kad „nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26): nežinome nei kaip melstis, nei ką pasakyti Dievui. Todėl Dievas dovanojo mums maldos žodžius, kuriuos galime aptikti Psalmyne, didžiosiose šventosios liturgijos maldose ir pačioje Eucharistijos liturgijoje. Čia jis moko mus melstis. Įžengiame į maldą, išaugusią amžių tėkmėje veikiant Šventosios Dvasios įkvėpimui, ir jungiamės prie Kristaus pokalbio su Dievu. Liturgija pirmiausia yra malda: iš pradžių klausymasis, po to atsakymas – tiek atliepiamojoje psalmėje, tiek Bažnyčios maldoje, tiek didžiojoje Eucharistijos maldoje. Švenčiame tinkamai, kai švenčiame „maldingai“ vienydamiesi su Kristaus slėpiniu ir Sūnaus pokalbiu su Tėvu. Jei taip Eucharistiją švenčiame – kaip iš pradžių klausymąsi, po to atsakymą, vadinasi, kaip maldą Šventosios Dvasios nurodytais žodžiais, – švenčiame ją tinkamai. O žmonės, patraukiami per mūsų bendrą maldą, įskaičiuojami tarp Dievo vaikų.

Trečiasis matmuo yra liaudies pamaldumas. Apie liaudies pamaldumą ir tai, kaip juo „vadovautis“, kalbama viename svarbiame Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos dokumente. Liaudies pamaldumas yra viena iš mūsų jėgų, nes tai maldos, giliai įsišaknijusios žmonių širdyse. Jos paliečia net nuo Bažnyčios gyvenimo atitolusius ir didelio supratimo apie tikėjimą nebeturinčius žmones. Kad liaudies pamaldumas taptų dabartiniu Bažnyčios gyvenimu, tereikia „apšviesti“ jo veiksmus, „apvalyti“ jo tradiciją.

Toliau – Eucharistijos adoracija. Esu labai dėkingas, kad Eucharistijos adoracija vis labiau atsinaujina. Per Vyskupų sinodą Eucharistijos klausimais vyskupai daug kalbėjo apie savo patyrimą, apie tai, kaip šios adoracijos, taip pat naktinės, dėka bendruomenėse atgimsta naujas gyvenimas, randasi naujų pašaukimų. Galiu pasakyti, kad netrukus pasirašysiu posinodinį paraginimą apie Eucharistiją, kuris po to bus atiduotas Bažnyčios dispozicijai. Tai dokumentas, tikrai atveriantis apmąstymams. Jis padės švęsti liturgiją, apmąstyti ją asmeniškai, rengtis homilijai, švęsti Eucharistiją. Jis taip pat padės nušviesti ir atgaivinti liaudies pamaldumą, duos jam kryptį.

Galiausiai apie šventovę kalbėjote kaip apie gailestingosios meilės vietą. Tai man atrodo labai logiška ir būtina. Neseniai dar kartą perskaičiau, ką šventasis Augustinas kalba Išpažinimų X knygoje: buvau bandomas pagunda ir dabar suprantu, jog tai buvo pagunda užsisklęsti kontempliatyviame gyvenime, ieškoti vienumos su tavimi, Viešpatie; tačiau suturėjai mane, patraukei prie savęs ir leidai išgirsti šventojo Pauliaus žodžius: „Kristus mirė už visus. Todėl turime mirti su Kristumi ir gyventi dėl kitų“; supratau, kad negaliu užsisklęsti kontempliacijoje. Tu mirei už visus, vadinasi, man privalu su tavimi gyventi dėl kitų bei daryti jiems gailestingosios meilės darbus. Tikroji kontempliacija reiškiasi gailestingumo meilės darbais. Todėl mūsų susitikimą su Kristumi liudijantis ženklas, kurio nuoširdžiai meldžiame, yra tai, kad būtume „kitiems“. Būtent šitaip reikia būti kunigu. O šventasis Augustinas buvo didis kunigas. Jis sakė: visą savo gyvenimą troškau gyventi klausydamasis Dievo žodžio, medituodamas, tačiau iki šiandien – diena iš dienos, valanda iš valandos – stoviu šalia vartų nuolat skambant varpui, turėdamas guosti sielvartaujančius, padėti vargšams, įspėti besikivirčijančius, skleisti ramybę ir taip toliau. Šventasis Augustinas vardija kunigo darbus, nes anoje epochoje vyskupas buvo tas pat, kas šiandien islamo šalyse yra kadi. Pilietinės teisės problemų atžvilgiu sakytume – taikos teisėjas: jis turi akinti nesutariančias puses susitaikyti. Todėl Augustino, kontempliacijos žmogaus, egzistencija buvo labai sunki. Tačiau jis suprato šią tiesą: šitaip esu su Kristumi; būdamas „kitiems“ esu nukryžiuotame ir prisikėlusiame Viešpatyje. <...>