Popiežius Benediktas XVI apie Atgailos sakramentą

Ištrauka iš kalbos, 2007 m. vasario 19 d. pasakytos keturių popiežiškųjų Romos bazilikų nuodėmklausiams

<...> Krikščionio gyvenime tokiu svarbiu Atgailos sakramentu sudabartinamas Kristaus Velykų slėpinio atperkamasis veiksmingumas. Bažnyčios vardu teikdamas išrišimą, nuodėmklausys tampa sąmoninga įstabaus malonės įvykio priemone. Nuolankiai laikydamasis Bažnyčios magisteriumo, jis padaro save Dievo guodžiančio gailestingumo teikėju, aikštėn iškelia nuodėmės tikrovę ir kartu parodo gyvenimą grąžinančios dieviškosios meilės beribę atnaujinimo galią. Tad išpažintis virsta dvasiniu atgimimu, paverčiančiu penitentą nauju kūriniu. Patirdamas Viešpaties švelnumą ir atleidimą, penitentas lengviau pripažįsta nuodėmės sunkumą, ryžtingiau vengia jos, kad išliktų atnaujintoje draugystėje su Viešpačiu ir ja augtų.

Šiame slėpiningame vidinio atnaujinimo procese nuodėmklausys yra ne pasyvus stebėtojas, bet persona dramatis, t. y. aktyvus dieviškojo gailestingumo įrankis. Todėl būtina, kad jo gerą dvasinį bei pastoracinį jautrumą lydėtų rimtas teologinis, moralinis ir pedagoginis pasirengimas, leidžiantis jam suprasti žmogaus gyvenimą. Be to, kad galėtų tinkamai patarti ir nurodyti dvasinių bei praktinių gairių, jam naudinga pažinti prie klausyklos besiartinančiųjų socialinę, kultūrinę ir profesinę aplinką. Kunigas turi neužmiršti, kad teikdamas šį sakramentą jis pašauktas atlikti tėvo, dvasinio vadovo, mokytojo ir auklėtojo vaidmenį. Tai reikalauja nuolatinio atsinaujinimo: to siekiant, numatyti ir Apaštališkosios penitenciarijos remiami vadinamojo „vidinio forumo“ kursai.

Brangūs kunigai, jūsų tarnyba pirmiausia yra dvasinio pobūdžio. Todėl žmogiškąją išmintį, teologinį pasirengimą turėtų papildyti gili maldingo sąlyčio su Kristumi, Mokytoju ir Atpirkėju, maitinamo dvasingumo arterija. Kunigo šventimų galia nuodėmklausys, remdamasis malonės stiprinamų žmogiškųjų gebėjimų pilnatve, vykdo ypatingą in persona Christi tarnystę. Jo pavyzdys yra Tėvo atsiųstasis Kristus; versmė, iš kurios jis gausiai semia, – gaivinantis Šventosios Dvasios dvelksmas. Tokios didelės atsakomybės akivaizdoje žmogaus jėgų, žinoma, maža, tačiau nuolankus ir ištikimas Kristaus išganomojo plano laikymasis leidžia mums, brangūs broliai, liudyti Jo atliktą visuotinį atpirkimą, įgyvendinant šventojo Pauliaus įspėjimą: „Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, <…> ir patikėjo mums sutaikinimo žinią“ (2 Kor 5, 19).

Kad galėtume atlikti šią užduotį, privalome leisti šiai išganymo žiniai įsišaknyti mumyse ir mus iš pagrindų perkeisti. Negalime skelbti atleidimo ir susitaikinimo kitiems, patys nebūdami asmeniškai to perskverbti. Tiesa, mūsų tarnyboje yra įvairių būdų bei priemonių Dievo gailestingajai meilei perteikti broliams, tačiau švęsdami šį sakramentą tai galime padaryti tobuliausiai bei iškiliausiai. Kristus, brangūs kunigai, pasirinko mus būti vieninteliais, galinčiais atleisti jo vardu, – vadinasi, tai ypatinga bažnytinė tarnyba, kuriai turime teikti pirmenybę.

Kiek daug sunkumų prislėgtų žmonių ieško Kristaus paguodos! Kiek daug penitentų per išpažintį suranda ramybę ir džiaugsmą, kurių taip ilgai ieškojo! Kaip mūsų laikais, paženklintais tokių religinių bei socialinių iššūkių, galima nesuvokti būtinybės iš naujo atrasti bei pasiūlyti šį sakramentą? Brangūs broliai, sekime šventųjų pavyzdžiu, ypač tų, kurie buvo beveik išskirtinai atsidėję klausyklos tarnybai. <...> Tegu jie iš dangaus padeda jums gausiai teikti Kristaus gailestingumą ir atleidimą. Marija, nusidėjėlių prieglobstis, tesuteikia jums jėgos, drąsos ir vilties dosniai tęsti savo būtiną misiją. <...>