Tomo žodis

II Velykų sekmadienis (C)
Jn 20, 19–31

Tomas nenori pasitenkinti antrinio liudytojo statusu. Nors jis yra vienas iš dvylikos, jam nepakanka kitų apaštalų liudijimo. Jis būtinai nori būti tiesioginis įvykių dalyvis. Nori būti tikras pasitikėdamas ne vien savo akimis, bet tai pat paliesdamas rankomis. Priklausydamas apaštalų būriui Tomas manosi turįs bent jau „lygią teisę“, kaip ir kiti apaštalai, pagrįsti savo tikėjimą matymu ir kitomis juslėmis. Jis daro eksperimentą su prisikėlusiu Viešpačiu – ranka apčiuopia žaizdą Jėzaus šone. Tomas tampa pavyzdžiu tiems žmonėms, kuriems neužtenka kitų liudijimo. Jėzus turi ieškoti individualios prieigos į jų širdį.

Tokie žmonės pasikliauja vien savo pojūčiais ir laiko juos neklaidingais. Ar tai negali būti apgaulinga? Kaip Tomas gali patikrinti, jog tas žmogus, kurio žaizdas jis apčiupinėjo, yra tikrai Jėzus? Kur garantija, kad ranka jis geriau apčiuops prisikėlusio Viešpaties slėpinį? Ar tikėjimas gali būti grindžiamas juslėmis, net juntamomis aiškiai ir tiesiogiai? Kuo iš tikrųjų tiki Tomas?

Tomui pakanka išvysti Jėzų ir išgirsti jo balsą. Be abejo, didžiausią įspūdį jam padarė tai, kad Jėzus taip įžvalgiai permatė jo širdį. Iš Jėzaus širdies kylantis pažinimas parklupdė Tomą ant kelių. Galbūt jis gėdinosi, kad Viešpats matė jo netikėjimą ir iškeltas sąlygas. Tomas pasijuto esąs visiškai Jėzaus rankose. Jis išgyveno tai, kad su Jėzumi negalima derėtis dėl tikėjimo sąlygų, kad Jėzaus akivaizda šias sąlygas padaro gėdingas.

Apaštalų matymas ir tikėjimas yra mūsų, nemačiusiųjų, tikėjimo pamatas. Apaštalų liudijimo mūsų tikėjimui turi pakakti. Prisikėlusįjį regime apaštalų akimis. Palaiminimas, skirtas nemačiusiems ir įtikėjusiems, galioja daugybei visų laikų krikščionių. Jėzus panorėjo išskirti ir pagirti „Tomo dvasinius bičiulius“, pažadėdamas dangaus palaimą – juk jiems tikėti sunkiau negu tiesiogiai mačiusiems bei girdėjusiems. Šie tikintieji turi įveikti laiko ir vietos distanciją, atsispirti abejonėms dėl apaštalų liudijimo.

Iki tol galiojusį principą „pamatyti ir įtikėti“ pakeičia principas „išgirsti ir įtikėti“. Krikščionis iš esmės yra klausantysis. Viena iš pagrindinių krikščionio dorybių – gebėjimas klausytis. Tikėjimui pavojinga viskas, kas menkina šį gebėjimą. (Žinoma, šios pastabos negalioja žmonėms, turintiems biologinių klausos sutrikimų.) Pavojinga maudytis paskalų balose ar nukreipti ausį vien į tai, ką norisi išgirsti. Taip pat pavojinga per daug kalbėti, bėgti nuo tylos, užsidaryti ir pasitenkinti vien savimi. Apaštalas Paulius sako, kad tikėjimas ateina iš klausymo. Jam žodis yra reikšmingesnis už vaizdą. Taigi žodiniam perdavimui, o ne atvaizdui teiktina pirmenybė. Vadovaujantis vien vizualumu būtų sunku suvokti krikščionybės žinią. Žinoma, tai nemenkina atvaizdų prasmingumo ir jokiu būdu nėra susiję su Senojo Testamento draudimu vaizduoti Dievą: jis panaikintas Dievo Sūnaus, kuris yra Tėvo atvaizdas, įsikūnijimu. Vis dėlto mums, vėlyvųjų laikų krikščionims, pagrindinis tikėjimo žinios nešėjas yra žodis.

Tomas taip pat sutinka Jėzų žodyje. Jis sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas“. Dabar jis iš tikrųjų žino, kas yra Jėzus – tai ne vien bendrinis pasaulio ir visatos Viešpats, bet „mano Viešpats“. Tomas savo išpažinimu pareiškia, kad nuo šiol atsiduoda „savo Viešpačiui“ ir tampa jo nuosavybe. Nuo šiol Jėzus bus visų Tomo žingsnių bei sprendimų matas. Teokratiškai išauklėto žydo Tomo lūpose žodis „Viešpats“ reiškia neištariamą Dievo vardą. Abiem kreipiniais Tomas išreiškia tą patį: „Mano Viešpats Dievas“. Jo šūksnis yra tikėjimo išpažinimas, malda ir pagarbinimas. Tomas sutinka nebe tolimą ir visiems bendrą Dievą, bet Jėzuje konkrečiai pasirodžiusį Dievą. Jis yra artimas, regimas, girdimas, išgyvenamas, žmogumi įsikūnijęs Dievo Sūnus, vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Gimus ir prisikėlus Kristui, visos pastangos artėti prie Dievo aplenkiant Kristų pasmerktos žlugti. Niekas negali rinktis kito kertinio Dievo bendrijos akmens, išskyrus tą, kuris jau yra padėtas, – Jėzų Kristų.

Mes, vėlyvųjų laikų krikščionys, esame ne nuskriausti, bet veikiau privilegijuoti Jėzaus amžininkų atžvilgiu: mūsų tikėjimas nėra grindžiamas regėjimu, tačiau vis dėlto jis nėra aklas. Tikėjimas mums, kaip ir aniems, laiduoja amžinąjį gyvenimą.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“