Popiežius Benediktas XVI

Kreipimasis į Popiežiškosios gyvybės akademijos visuotinio susirinkimo dalyvius

2007 m. vasario 24 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Nuoširdžiai džiaugiuosi šioje audiencijoje priimdamas tiek Popiežiškosios gyvybės akademijos narių, susirinkusių į XIII visuotinį susirinkimą; tą patį sakau visiems ketinantiems dalyvauti kongrese „Krikščioniškoji sąžinė teisei į gyvybę remti“. Sveikinu kardinolą Javierą Lozano Barraganą, dalyvaujančius arkivyskupus ir vyskupus, brolius kunigus, kongreso referentus ir visus jus, kurie susirinkote iš įvairių šalių. Ypač sveikinu vyskupą Elio Sgreccia, Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidentą, ir dėkoju jam už man skirtus draugiškus žodžius bei darbą, kuriuo jis rūpinasi kartu su viceprezidentu, kancleriu ir prezidiumo nariais vykdydamas nelengvas ir plačias Popiežiškosios gyvybės akademijos užduotis.

Tema, į kurią jūs atkreipėte dalyvių ir kartu bažnytinės bendruomenės bei viešosios nuomonės dėmesį, yra labai svarbi: krikščioniškoji sąžinė jaučia vidinį poreikį būti maitinama bei stiprinama daugialypių ir gilių motyvų ginti teisę į gyvybę. Šią teisę privalo visi remti, nes ji tarp kitų žmogaus teisių yra pagrindinė. Tai pabrėžtinai patvirtinama enciklikoje Evangelium vitae: „Net sunkumų ir netikrumo apsuptas kiekvienas, nuoširdžiai atviras tiesai ir gerumui, proto šviesos ir paslaptingo malonės veikimo dėka gali atpažinti prigimtiniuose, širdyse įrašytuose įstatymuose (plg. Rom 2, 14–15) šventą žmogaus gyvenimo vertę nuo jo pradžios iki pabaigos ir gali patvirtinti kiekvienos žmogiškosios būtybės teisę į aukščiausią pagarbą šiai pamatinei gėrybei. Visos žmonijos bendrijos ir pati politinė bendrija grindžiamos šios teisės pripažinimu“ (2). Toje pačioje enciklikoje primenama: „Tikintieji Kristų turi ypatingu būdu ginti ir plėtoti šią teisę, nes jiems žinoma nuostabi tiesa, priminta Vatikano II Susirinkime: Juk jis, Dievo Sūnus, tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi. Šis išganingas įvykis žmonijai atskleidžia ne tik begalinę meilę Dievo, kuris taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų (Jn 3, 16), bet ir nelygstamą kiekvieno žmogaus vertę“ (ten pat).

Todėl krikščionis be paliovos kviečiamas mobilizuotis atremti gausius puolimus, kuriems išstatyta teisė į gyvybę. Jis žino, jog galės pasiremti prigimtinėje teisėje giliai besišaknijančiais ir todėl kiekvieno teisingos sąžinės žmogaus palaikomais motyvais. Kad šių motyvų turinys taptų geriau žinomas krikščionių bendruomenei ir piliečių visuomenei, daug padaryta pirmiausia po enciklikos Evangelium vitae paskelbimo, tačiau tenka pripažinti, jog puolimų prieš teisę į gyvybę visame pasaulyje padaugėjo, jie išsiplėtė ir įgijo naujų formų. Lotynų Amerikoje ir besiplėtojančiose šalyse didėja spaudimas legalizuoti abortus, reprodukcinės sveikatos dingstimi reikalaujant leisti naudotis naujomis cheminio aborto formomis; griežtinamos demografinės kontrolės politinės priemonės, nepaisant to, jog šiandien jos jau laikomos žalingomis ekonominiu bei socialiniu lygmeniu.

Tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse labiau domimasi vis rafinuotesniais biotechnologiniais tyrimais siekiant įtvirtinti subtilius ir plačių padarinių turėsiančius eugenikos metodus, plinta „tobulo vaiko“ paieškos, lydimos dirbtinio apvaisinimo ir įvairių diagnozės formų, turinčių laiduoti vaiko atranką. Naujai diskriminacinės eugenikos bangai pritariama tariamos individų gerovės vardu, o pirmiausia ekonomiškai stipriame pasaulyje skatinami eutanaziją įteisinantys įstatymai. Visa tai vyksta, kita vertus, daugėjant siekių įteisinti santuokai alternatyvias ir natūraliam gyvybės perdavimui uždaras gyvenimo bendrijas. Tokiose situacijose sąžinė, kartais nustelbiama kolektyvinio spaudimo priemonių, nėra pakankamai budri gresiančių rimtų problemų akivaizdoje, o stipresniųjų galia silpnina bei, regis, paralyžiuoja ir geros valios žmones.

Todėl dar labiau būtina belstis į sąžinę, pirmiausia krikščioniškąją sąžinę. „Sąžinė, – teigiama Katalikų Bažnyčios katekizme, – yra proto sprendimas, kuriuo žmogus suvokia konkretaus ketinamo atlikti, atliekamo ar jau atlikto veiksmo dorinę vertę. Kalbėdamas ir veikdamas, žmogus visada privalo ištikimai laikytis to, ką žino esant tikra ir teisinga“ (1778). Iš tokio apibrėžimo išplaukia, jog sąžinė, idant pajėgtų teisingai vadovauti žmogaus elgesiui, pirmiausia turi remtis tvirtu tiesos pagrindu, t. y. kad pažintų tikrąją poelgių vertę bei vertinimo kriterijų esmę ir todėl mokėtų skirti gera ir bloga, taip pat ten, kur socialinė aplinka, kultūrinis pliuralizmas bei susikertantys interesai tai apsunkina, ji turi būti apšviesta.

Tikros, nes besiremiančios tiesa, ir teisingos, nes pasiryžusios be prieštaravimų, ištikimai ir nekompromisiškai laikytis tiesos paliepimų, sąžinės ugdymas šiandien yra sunkus ir keblus, tačiau būtinas dalykas. Tam, deja, trukdo įvairūs veiksniai. Būtent dabartiniu vadinamosios postmodernistinės, abejotinos tolerancijos formų paženklintos sekuliarizacijos laikotarpiu ne tik vis labiau atmetama krikščioniškoji tradicija, bet net ir nepasitikima proto gebėjimu suvokti tiesą bei tolstama nuo apmąstymo džiaugsmo. Kai kurių požiūriu, sąžinė, kad būtų laisva, turėtų net atsikratyti sąsajų tiek su tradicija, tiek su protu. Tada sąžinė, kuri yra į daiktų tiesą krypstantis proto aktas, liaujasi buvus šviesa ir virsta paprastu fonu, į kurį žiniasklaidinė visuomenė projektuoja prieštaringiausius vaizdus bei impulsus.

Siekiant kurstyti aistrą moraliniam grožiui ir sąžinės aiškumui, būtina iš naujo mokyti troškimo pažinti autentišką tiesą, ginti savo laisvę rinktis nuo masės elgsenų ir reklamos vilionių. Ši nelengva užduotis tenka tėvams ir jiems padedantiems auklėtojams; tai taip pat krikščionių bendruomenės užduotis savo tikinčiųjų atžvilgiu. Kai dėl krikščioniškosios sąžinės, jos augimo bei peno, tai nevalia tenkintis paviršutinišku sąlyčiu su pamatinėmis tikėjimo tiesomis vaikystėje, bet būtinas kelias, lydintis įvairius gyvenimo tarpsnius bei atveriantis protą ir širdį pagrindinėms pareigoms, kuriomis remiasi tiek individo, tiek bendruomenės egzistencija. Tik tada bus įmanoma padėti jaunuoliams suprasti gyvybės, meilės, santuokos ir šeimos vertybes. Tik tada bus įmanoma juos paskatinti branginti meilės grožį ir šventumą, džiaugsmą ir atsakomybę, būti tėvais ir Dievo bendradarbiais perduodant gyvybę. Jei tokio nepertraukiamo ir kvalifikuoto ugdymo nebus, tai sprendimo galia biomedicinos keliamų lytiškumo, gyvybės pradžios ir gyvybės perdavimo problemų akivaizdoje taps dar problemiškesnė, lygiai taip pat kaip ir pacientų bei visuomenės silpnųjų grupių traktavimo bei rūpinimosi jais būdas.

Tikrai būtina apie su šiomis temomis susijusius moralinius kriterijus kalbėtis su gydytojais bei teisininkais, skatinant juos parengti kompetentingą sąžinės sprendimą ir, jei būtina, drąsiai prieštarauti iš sąžinės paskatų. Tačiau ne mažesnė būtinybė baziniu lygmeniu iškyla šeimoms bei parapinėms bendruomenėms ugdant jaunuolius ir suaugusiuosius. Krikščioniškąjį ugdymą, orientuotą į Jėzaus Kristaus asmens, jo žodžio ir sakramentų pažinimą, vaikų ir jaunuolių tikėjimo kelyje reikėtų nuosekliai jungti su kalbėjimu apie moralines, su kūniškumu, lytiškumu, žmogiškąja meile, gyvybės perdavimu, pagarba gyvybei visais jos momentais susijusias vertybes. Kartu privalu įtikinamais ir tiksliais motyvais išryškinti nepritarimą šioms pirminėms vertybėms prieštaraujančioms elgsenoms. Šioje ypatingoje srityje kunigų veiklą turėtų tinkamai remti auklėtojų pasauliečių, taip pat specialistų, atsidavusių užduočiai rodyti bažnytinei tikrovei kryptį savo tikėjimo apšviestu išmanymu, pastangos. Todėl meldžiu Viešpatį, kad jis jums, brangūs broliai ir seserys, ir visiems, kurie savo gyvenimą aukoja mokslui, medicinai, teisei ar politikai, atsiųstų tikrą ir teisingą sąžinę turinčių liudytojų, gebančių ginti bei skatinti „tiesos spindesį“, kad būtų remiama gyvybės dovana bei slėpinys. Kliaujuosi jūsų, brangūs filosofai, teologai, gamtos mokslininkai, gydytojai, pagalba. Triukšmingoje ir kartais smurtinėje visuomenėje savo kultūriniu išmanymu, savo mokymu bei pavyzdžiu jūs galite prisidėti prie iškalbingo ir aiškaus sąžinės balso daugelio širdyse prabudimo.

„Tad žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įsakymą, kuriam paklusti reikalauja pats asmens orumas; pagal tą įstatymą jis ir bus teisiamas“ (Gaudium et spes, 16). Susirinkimas pateikė išmintingų gairių, kad tikintieji išmoktų „rūpestingai skirti, kurios teisės bei pareigos yra jų kaip Bažnyčios narių, o kurios plaukia iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės nariai“, ir kad jie stengtųsi jas „darniai jungti vieną su kitomis, atmindami, jog kiekvieną laikinąjį reikalą turi lemti krikščioniškoji sąžinė, nes jokia žmogaus veikla, net laikinųjų dalykų plotmėje negali būti atsieta nuo aukščiausios Dievo valdžios“ (Lumen gentium, 36). Dėl šios priežasties Susirinkimas ragina tikinčius pasauliečius priimti „tai, ką įšventintieji ganytojai Bažnyčios magisteriumo ir vadovybės vardu nutaria“. Kita vertus, jis siūlo įšventintiesiems ganytojams savo ruožtu pripažinti ir skatinti „pasauliečių orumą ir atsakomybę“, noriai naudotis „jų apdairiu patarimu“. Galiausiai sakoma: „Iš šio šeimiško bendravimo tarp pasauliečių ir ganytojų dera laukti daug naudos Bažnyčiai“ (Lumen gentium, 37).

Žmogiškosios gyvybės atžvilgiu tokia Magisteriumo funkcijų ir pasauliečių pastangų darna svarbi nepakartojamai: gyvybė yra pirmutinė iš Tėvo gaunama gėrybė ir visų kitų pagrindas. Visiems, ir visiems vienodai, laiduoti teisę į gyvybę yra pareiga, nuo kurios priklauso žmonijos ateitis. Šioje perspektyvoje atsiskleidžia ir jūsų kongreso svarba. Jo darbus ir rezultatus patikiu Mergelei Marijai, kuri krikščioniškojoje tradicijoje sveikinama kaip tikra „visų gyvųjų motina“. Tegu ji jums padeda bei vadovauja! Užantspauduodamas šį savo pageidavimą visiems jums, jūsų artimiesiems bei bendradarbiams teikiu apaštališkąjį palaiminimą.