Atpažinti Prisikėlusįjį

III Velykų sekmadienis (C)
Apd 5, 27–32. 40–41; Apr 5, 11–14; Jn 21, 1–19

Po Jėzaus prisikėlimo mokiniams nebuvo lengva. Jie nežino ar bent jau aiškiai nesuvokia, ką Jėzus planuoja ir ką darys, kas dar gali įvykti po tokio neįsivaizduojamai didžio prisikėlimo įvykio, ir kaip tai paveiks jų būsimąjį gyvenimą. Ištraukti iš šeimos ir profesijos rato jie prarado tvirtą gyvenimo atsparą. Ankstesnis gyvenimo būdas tarsi nebeteko prasmės. Prisikėlusysis liepė jiems eiti į Galilėją, kur žadėjo su jais susitikti. Tačiau aiškiau nepasakė nei kur, nei kaip tai įvyks. Mokiniai išgyvena netikrumą. Bendrystė su Jėzumi yra niekaip nenumatoma ir neapčiuopiama. Laikas, praleistas drauge su Jėzumi, taip pat nestokojo iššūkių, tačiau nuo šiol mokiniai turi išmokti išsiversti „be Jėzaus“. Situacija yra tokia: gali įvykti bet kas, tačiau niekas apčiuopiamai nevyksta. Nė vienas iš apaštalų būrio nežino, kaip toliau klostysis jų gyvenimas.

Kaip dažnai būdavo anksčiau, iniciatyvos imasi Petras, nutraukdamas varginantį laukimą. (Koks malonumas laukti žemės drebėjimo arba nežinia kada ateisiančio įkvėpimo?) Petras imasi paprasto veiksmo. Jis grįžta prie jam artimo ir paprasto darbo – žvejybos. Kiti eina drauge su juo. Atgyja senos žvejų draugystės prisiminimai. Tačiau tai jau tik prisiminimai, nes praeitis nesugrąžinama. Po ilgo buvimo su Jėzumi jo mokiniai jau ne tie patys žvejai, kokie buvo. Pakito jų požiūris, ankstesnė darbo motyvacija. Dabar žvejyba jiems nebėra vien paprastas pragyvenimo šaltinis. Jie negali pamiršti Jėzaus žodžių apie žmonių žvejonę – būsimąjį jų darbą. Vakare išplaukę į ežerą mokiniai ne tik žuvauja, bet, svarbiausia, laukia pažadėto įvykio. Prisimindami Jėzaus palyginimą apie žmonių žvejonę, jie įžvelgia daug metų dirbto įprasto darbo naują prasmę.

Išaušta rytas. Pavargę ir atpratę nuo ankstesnio darbo, nusivylę, jog nebemoka net žvejoti, mokiniai palengva iriasi prie kranto. Pamato kažką stovint krante, tačiau iš pradžių jo neatpažįsta. Evangelijoje vėl vaizduojamas prieštaringas mokinių suvokimas. Juk jie anksčiau dagybę kartų yra matę Jėzų, tačiau dabar jis buvo kitoks, negu mokiniai buvo pratę matyti. Kita vertus, tai buvo tas pats Jėzus, mokiniai pažino jį iš balso ir iš to, kaip jis laužė duoną. Jie pažino Nukryžiuotojo tapatybę per žaizdų žymes, pažino ir per stebuklingai gausų žūklės laimikį, sugautą vadovaujantis jo patarimu. Vis dėlto Jėzus buvo kitoks negu anksčiau. Tačiau mokiniai negalėjo tiksliai suvokti, kokia to kitoniškumo esmė. Pro pažįstamus bruožus švietė nauja, iki tol nepažinta būtis.

Jėzui netikėtai paprastai atsidūrus mokinių akivaizdoje galime nujausti neįprastą jų drovumą. Jie sėdėjo greta, drauge pusryčiavo, tačiau aiškiai jautė juos skyrusį atstumą. Jis buvo šiapus su savo žmogyste. Tačiau mokiniai nesiryžta klausinėti apie slėpiningą jo buvimą. Nesiryžta ir drauge su kitais sėdintis Tomas. Jėzus yra ten, kur jie kol kas negali nueiti. Anuomet jis buvo tai sakęs, o dabar jie tai išgyvena, nors regimai sėdėdami greta jo. Mokinių santykis su Jėzumi lieka artimas ir meilingas, tačiau nuo šiol galima užčiuopti tam tikrą drovų juos skiriantį atstumą.

Vėl pirmutinis Jėzų pažįsta mylintis ir jo mylimas Jonas. Ir savo atpažinimu pasidalija su Petru. Petrui dera viską žinoti, jis yra mokinių bendruomenės vadovas ir atspara. Petras skuba pas Jėzų, trokšta jo artumo nepaisydamas juos skiriančio vandens.

Kokia pasakojimo apie gausią žūklę prasmė? Jėzus nori, kad mokiniai išmoktų būsimajame darbe pasikliauti ne vien patirtimi ir išmanymu. Jie turi išmokti žvelgti į Jėzų ir klausytis jo. Jėzus daro jų veiklą vaisingą ir sėkmingą. Jie turi išmokti atpažinti po visais išgyvenimais slypinčią pamatinę tiesą: Jėzus yra Viešpats. Nuo šiol jie niekuomet nebebus „nepriklausomi“ nuo jo. Tai guodžia ir drauge skausmingai moko nuolankumo. Mokinių būryje nebėra vietos arogantiškiems vadybininkams.

Pasak Bažnyčios mokytojo Jeronimo, senovėje manyta, kad šimtas penkiasdešimt trys žuvų rūšys atitinka žmonių genčių skaičių. Žmonių žvejai turi suvokti visuotiną užduotį kreiptis į viso pasaulio žmones. Jėzus pažada, kad į jų tinklus pateks didžiulė daugybė žmonių. Neplyštantis tinklas vaizduoja Bažnyčią, kurios negali suplėšyti žmonių tautų įvairovė. Petras ištraukia tinklą į krantą – taip tampa regima jo vadovaujama tarnystė. Šiuo veiksmu pavaizduotas palyginimas yra drauge povelykinės Bažnyčios prisistatymas. Ankstyvoji Bažnyčia jau nutuokia savo uždavinius ir tarnystes, drauge suvokdama, kas suteikia jai galią.

Jėzus pakviečia savo mokinius kaip vaišių šeimininkas. Jis vaišina juos valgiais, kurių jie neparuošė. Viešpats kviečia juos prie savo stalo. Bendrai valgydami jie turi patirti artumą su Viešpačiu.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“