Ganytojo balsas

IV Velykų sekmadienis (C)
Apd 13, 14. 43–52; Apr 7, 9.14–17; Jn 10, 27–30

Šiais laikais palyginimą apie ganytoją ir avis nelengva skelbti ir suvokti dėl kelių priežasčių. Ne tik todėl, kad dauguma miestiečių mato avis dažniausiai televizoriaus ekrane ar pro automobilio langą. Miesto gyventojams įprastesnis meilės ir prieraišumo įvaizdis yra šunį vedžiojantis žmogus. Individualizmo apraiškų paženklintoje visuomenėje, kur dažnai iškreiptai suvokiamos ir perdėtai aukštinamos individo teisės, sunku įžvelgti pozityvių sąsajų su avių kaimene. Kai kam buvimas kaimenėje primena darbo kolektyve iš autokratiškų viršininkų patirtas ilgametes nuoskaudas. Kai kam šeimoje išgyventi sužeidimai trukdo įsivaizduoti rūpestingą ir mylintį avių ganytoją. Avis vargiai asocijuojasi su protingu ar drąsiu gyvuliu. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad lyginimas su avimis užgauna jų savivertę.

Jėzus savo palyginimu nenorėjo kelti jokių trikdančių asociacijų. Avys yra ganytojo nuosavybė ir didžiulis, vienintelis turtas. Piemuo su jomis gyvena ir miega. Palyginime krikščionybė vaizduojama kaip asmeninis tikinčiųjų santykis su Kristumi. Kristus vadina krikščionis savo nuosavybe. Jis pažįsta juos širdimi ir myli. Krikščionys atpažįsta Jėzaus balsą, atpažįsta jį iš daugybės kitų aplinkui skambančių balsų. Girdime Kristaus balsą skaitydami Šventąjį Raštą, per pamaldas, asmeninę maldą ir visa tai, ką kalba Bažnyčia. Krikščionys seka Kristumi, nes pasitiki juo. Jis neveda į pražūtį ar klaidą. Tai, ką Kristus sako, yra teisinga ir svarbu. Mums teikia džiaugsmo gyvenimas jo artumoje. Mes sekame Kristumi savo noru, o ne todėl, kad bijome jo grasinimų.

Kristus duoda saviesiems didžius pažadus. Po trumpo ir trapaus žemiškojo buvimo jis dovanoja amžinąjį gyvenimą. Tai nėra vien tik pažadas ateičiai. Kristus vykdo šį pažadą ne tik pabaigusiems žemiškojo gyvenimo kelionę ir peržengusiems į anapusybę, bet mums visiems, dabar tebegyvenantiems žemėje ir tikintiems į Kristų. Mes jau dabar tikėjimu dalyvaujame amžinajame gyvenime.

Jėzus saviškiams pažada, kad jie niekuomet nebus prarasti. Kol norime priklausyti Kristui ir esame pasiryžę gyventi su juo, nenusivilsime gyvenimo prasme bei tikslu. Nors kartais išgyvename liūdesį ar jaučiamės pamiršti draugų ar atstumti artimųjų, žinome, kad tai nėra esminis praradimas, tikroji užmarštis ar pražūtis. Tikroji pražūtis būtų savanoriškas atsiskyrimas nuo Dievo. Jis mūsų nepalieka nuklydusių.

Kristus saviškiams žada dieviškuoju inkaru garantuojamą saugumą. Dangiškasis Tėvas davė mums Kristų, kad jis vestų mus už rankos. Taip pat pats Tėvas vedasi mus. Ranka yra nuosavybės, galios ir priklausomybės ženklas. Mus laiko už rankos Tėvas, kuris yra didesnis už visas pasaulio galybes, ir Sūnus, kuriam Tėvas atidavė visą valdžią. Ši neišardoma bendrystė mus sieja, kol meldžiame: „Neleisk niekuomet nuo Tavęs atsiskirti.“

Evangelijos skaitinio kulminacija yra Jėzaus ištara: „Aš ir Tėvas esame viena.“ Retai jis prabyla taip aiškiai. Dažniau Jėzus leidžiasi pažįstamas palyginimais ir ženklais. Jis žino, kad jo skelbiama žinia trikdė ne vien anuomet gyvenusius jo amžininkus tautiečius. Mums taip pat nelengva ją suvokti. Vyras, dailidė iš Nazareto, tvirtina esąs Dievas. Šis teiginys turi tiesiog sukrėsti. Jėzus sako ne tik, kad yra minčių vienybėje su dangaus Tėvu. Jis kalba net ne apie valios ar veiksmų vienybę su Tėvu. Pasakymas „mes esame viena“ apima visą būtį ir esmę. Šis teiginys tiesiog netelpa galvoje. Jis vargiai perteikiamas ir kalbine išraiška. Kalbama apie du, kurie yra viena būtis. Kalbama apie Tėvą ir Sūnų ir teigiama, kad jie yra tapatūs, vieningi. Šimtmečiais geriausi mąstytojai ir teologai, remdamiesi šiais Šventojo Rašto žodžiais, bandė suvokti, kas sieja Jėzų su jo Tėvu. Tačiau ši žinia svarbi ne tik teologams ar kokiam siauram rinktiniam būreliui. Mums visiems svarbu išlaikyti sveiką ir gyvą tikėjimą, negrįžtant į ikikrikščionišką monoteizmą. Mums visiems svarbi ta pažanga, kuri atsispindi Kristaus mokyme apie Dievą. Izraelitams teko patirti daug tikėjimo išbandymų ir klaidžioti stabmeldystės klystkeliais. Krikščionys tiki į Dievą, kuris yra vienas Trijų asmenų meile. Mes taip pat esame pašaukti tapti viena per meilę.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“