Naujasis meilės įsakymas

V Velykų sekmadienis (C)
Apd 14, 21–27; Apr 21, 1–5; Jn 13, 31–35

Šio laikotarpio sekmadienių Evangelijos skaitinius galime apibendrintai vadinti Jėzaus atsisveikinimo kalbomis. Šiais skaitiniais Bažnyčia kasmet naujai primena, kad jos Viešpats Jėzus yra pas Tėvą. Bažnyčia turi išmokti gyventi suvokdama drauge Jėzaus artumą ir jo nutolimą. Šioje žemiškojoje tikrovėje Bažnyčia, kiek įmanoma, įsitvirtina, tačiau drauge nuolat yra kelionėje, pakeliui pas savo Viešpatį. Bažnyčia išgyvena nuolatinį susitikimą ir atsisveikinimą.

Ši atsisveikinimo kalba primena Paskutinę vakarienę ir išdaviko Judo išskyrimą iš bičiulių rato. Jėzus ragina Judą greitai vykdyti tai, ką jis laisva valia apsisprendė daryti. Gal šis Jėzaus raginimas yra paskutinis Judui skiriamas perspėjimas apmąstyti, ką jis iš tikro rengiasi daryti? Tačiau šis įspėjimas nesustabdė Judo sumanytos programos. Tarsi nuo kalno viršūnės pradėjęs riedėti didžiulis akmuo ar sniego lavina – tolesnė įvykių eiga nebesustabdoma.

Judui pasišalinus Jėzus prabyla: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas.“ Jis jau regi savo vaisingo kelio šviečiantį tikslą, mąsto apie karališką šlovę Tėvo dešinėje, tačiau iki tol dar reikia išgyventi tragiškus įvykius. Jėzus tarsi pakyla virš jų, gyvendamas amžinajame „dabar“. Mirtis jam yra tik perėjimas į anapus. Dievas pašlovinamas, nes jo Sūnus vykdo jo valią, būdamas klusnus iki kryžiaus mirties. Šis Jėzaus klusnumas išdildo žmonių nuodėmių metamus Dievui milijardus paniekinimų. Klusnusis Sūnus su pertekliumi teikia Tėvui garbę, kurios nedėkinga ir pagedusi žmonija nenorėjo ar nesugebėjo duoti. Dangiškoji šlovė apsireikš netrukus. Jėzus lieka su saviškiais dar trumpą valandėlę. Jie yra „vaikeliai“ ir nenumano, kas Jėzaus ir jų pačių laukia. Jie naiviai žvelgia į atsisveikinimo valandą.

Jėzus kalba apie savo testamentą. Jis yra Naujosios Sandoros įstatymų leidėjas ir šią paskutinę akimirką paskelbia naują įsakymą. Paskutinėmis likusiomis minutėmis išsako karščiausią širdies troškimą bei planą – prieš atsiskirdamas jis būtinai turi tai paskelbti saviškiams. Kodėl Jėzus visa tai paliko paskutinei akimirkai? Gal atsiskyrimo sielvartu norėjo sustiprinti savo meilės įsakymo testamentinį pobūdį ir tuo pabrėžti jo įpareigojantį reikalavimą. Tokią valandą neįmanoma atsisakyti ar atmesti. Toks prieš pat mirtį pasakytas pageidavimas turėtų likti jo mokiniams šventas.

Kodėl Jėzus vadina meilės įsakymą nauju? Juk šis įsakymas buvo duotas jau Senajame Testamente. Pagal krikščioniškąją sampratą nauja tai, kad meilės įsakymas išplečiamas visiems žmonėms, neatsižvelgiant į rasę, tautybę, religiją ar luomą. Privalome mylėti net priešą. Meilės ir pagalbos ypač reikia mūsų gyvenimo kelyje sutinkamiems vargšams. Krikščioniškasis meilės įsakymas naujas tuo, kad jis grindžiamas ne abipusiu grąžinimo dėsniu, bet laisva iniciatyva, kai neklausiama, ar į meilę bus atsakyta tuo pačiu. Būtent meilė be atsako ir nuopelnų, mylint tuos, kurie neatrodo verti meilės, atskleidžia laisvo širdies apsisprendimo didybę. Krikščioniškame meilės įsakyme nauja tai, kad Viešpats jam suteikia aukščiausią rangą ir didžiausią dorovinės tvarkos vertę.

Nuo šiol visokia meilė tarpusavyje susijusi ir nedalijama. Tai mums naujai priminė popiežius Benediktas XVI, enciklikoje Deus caritas est susiedamas iš pirmo žvilgsnio skirtingas meilės raiškos formas. Jėzus taip pat atskleidžia mokiniams tikrąjį meilės šaltinį, trykštantį įvairiomis kryptimis. Tėvas myli Kristų, o Kristus – Tėvą; Kristus myli saviškius, o jie savo ruožtu myli Kristų. Krikščionys myli vieni kitus. Kristaus meilės mastas pranoksta suvokimo ribas. Tikros krikščioniškos bendruomenės atpažinimo ženklas yra broliška meilė visiems. Meilės žodžius nesunku ištarti, tačiau sunku įgyvendinti ir ne visuomet lengva atpažinti. Esame šykštūs dalytis iš pažiūros nedideliais meilės darbais: šypsena, gestu, padrąsinimu. Dažniau girdime skundus ir murmėjimus apie patirtą nemeilę. Mes nuolat fariziejiškai reikalaujame meilės sau ir nepripažįstame savo pačių nerangumo dalytis meile. Krikščionys labai dažnai pasitenkina meilės minimumu, leidžiančiu pateisinti savo egoizmą, ir sako, kad tokia yra gyvenimo tikrovė. Mes toli gražu nepasiekiame mums Jėzaus nurodytos meilės standarto kartelės: „Mylėk artimą kaip save patį.“ O vėliau jis dar pridūrė: „kaip aš jus myliu“.

Kaip galime atpažinti krikščionis iš broliškos meilės? Ši paprasta ir be jokios pompastikos meilė iš tikrųjų kelia nuostabą. Nepaisant gyvenimo „realizmo“, atskleidžiančio daugeliui žmonių būdingą egoizmą, Jėzui svarbu, kad jo meilė šioje žemėje neišnyktų ir būtų perduodama kitoms kartoms.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“