Dvasia ir išrišimas

Sekminės
Apd 2, 1–11; 1 Kor 12, 3b–7, 12–13; Jn 20, 19–23

Sekminių sekmadienis yra drauge ir aštuntasis Velykų laikotarpio sekmadienis. Pati Sekminių šventė glaudžiausiai susijusi su Velykomis – tai penkiasdešimtoji diena po Velykų. Velykų įvykis plėtojasi septynis kart po septynias dienas ir per Sekmines baigiasi šventine kulminacija. Sekminių Evangelija nukelia mus į Velykų sekmadienį. Evangelijoje iš anksto numatomas Sekminių įvykis. Prisikėlęs Kristus nuo šiol veikia Bažnyčioje per savo Šventąją Dvasią. Per Velykas jis kvepia į savo mokinius Šventąją Dvasią, kad jie nauja prasme taptų gyvi Dievui, taip kadaise Dievo kvėpimu buvo pažadintas Adomas. Tik per Šventąją Dvasią mokiniai tampa krikščionimis ir apaštalais.

Per Sekmines Dvasios „kvėpimas“ reiškiasi jau kaip galingas vėjo gūsis, įsiveržęs į namus, kur buvo susibūrę mokiniai. Smarkus vėjo gūsis sudrebino namus ir suvirpino nusidėjėlius. Apaštalų darbuose aprašoma, kad žmonių širdys buvo paliestos, ir Sekminių dieną priėmė krikštą 3000 žmonių.

Panašiai kaip Jėzaus krikšto metu dangaus Tėvas pasiuntė jį į pasaulį su Šventąja Dvasia skelbti žinią ir vykdyti išganymo darbą, taip dabar Jėzus siunčia savo mokinius su Šventąja Dvasia daryti to paties. Dievo Dvasia išlieja tūkstanteriopas malones. Jėzaus Velykų dovana yra ir nuodėmių atleidimas. Tai išganymas, išlaisvinimas, kurį gali įvykdyti tik Šventoji Dvasia. Kas nuodėmę laiko mažmožiu arba neišvengiamu dalyku, nesupras kūrybinio Dievo Dvasios veikimo atleidžiant nuodėmes.

Aišku, kad nuodėmių atleidimas susijęs su Sekminių dovana. Per pirmąsias Sekmines Petras sako savo klausytojams, kad jiems atleidžiama Jėzaus nužudymo piktadarybė su sąlyga, jei jie atsivers. Nuodėmių atleidimas yra galingas Šventosios Dvasios veikimas: ne vien šalin nušluojamas blogis, bet ir įgyvendinamas naujas kūrinys – nusidėjėliai tampa šventieji. Jie gauna naują maloningą būtį. Taip Dievo Dvasia atnaujina žemės veidą. Nuodėmių atleidimas – kūrybinis veiksmas. Tik Dievo Dvasia yra pakankamai galinga nuimti nuo širdies tą naštą, kurią žmogus dėl savo beprotybės pats užsikrovė. Šventoji Dvasia veikia tyliame maldos kambarėlyje, kai žmogus pasibeldžia į savo vidų ir drįsta sugrįžti namo. Šventoji Dvasia veikia visuomet ten, kur kunigas atleidžia nuodėmes, nesvarbu, kur tai vyktų, ligoninėje, kalėjime ar klausykloje. Išorinės aplinkybės nėra svarbios. Atleidimo stebuklas vyksta gelmėje, ten kur Dvasia paliečia širdį. Tik Šventoji Dvasia gali tai įvykdyti.

Žmogaus išdidumui sunku priimti, kad Dievo atleidimas ateina per kitą žmogų. Tam prieštaraujantis žmogus nesuvokia, jog jį tiesiog sugniuždytų Dievo didybė ar šviečiantis angelas. Dabar Jėzaus įgaliotas nuodėmes atleidžia kunigas – žmogus ir taip pat nusidėjėlis. Kunigas negali atleisti, pirmiau neištyręs dalyko. Jam patikėta atleidimo tarnystė, Kristus jam paveda spręsti. Žinoma, jo sprendimo negali lemti nuotaika ar išankstiniai nusiteikimai.

Prisikėlusio Jėzaus žodžiai byloja ir apie tai, kad yra nuodėmių, kurių neįmanoma atleisti. Kaip tada suprasti Dievo gailestingumą? Ar sulaikyti nuodėmes be išrišimo nėra tik kunigo savivalė? Juk negali būti nieko blogesnio, kaip gyventi ir mirti su nuodėme. Tai būtų panašu į Visatos erdvėje pasiklydusius astronautus, praradusius ryšį su gimtąja planeta.

Atgaila yra didysis Dievo Dvasios stebuklas žmoguje. Atgaila išlaisvina vergą, panaikina atstumą, skiriantį žmogų nuo jo paties, ji leidžia atpažinti savo orumą, darantį žmogų panašų į Dievą. Dievo meilės Dvasia moko nusidėjėlį vėl iš naujo mylėti Dievą.

Tokio žmogaus, kuris nori tik nuslėpti, praslysti, o ne iš tikrųjų atsikratyti nuodėmių, niekas negali išrišti, joks kunigas ar net popiežius. Dabar galime iš tikrųjų suprasti: kas nenori mylėti, tas yra pražuvęs. Savanoriškai atmetančio meilę žmogaus niekas negali išrišti iš jo nuodėmės.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“