Vyskupų laiškas šeimoms Gyvybės dienos proga

Mieli Broliai ir Seserys!

Švęsdami Gyvybės dieną, norime, kad visų mūsų mintys susitelktų prie žemiškojo gyvybės indo – šeimos ir santuokos. Nors gyvybė liejasi į žmonių gyvenimus iš dieviškosios gelmės, laimingas ir džiaugsmingas, sukrėtimų ir abejonių netemdomas jos priėmimas galimas tik šeimoje. Tačiau kiekvienoje klasėje gal net trečdalis vaikų – iš išsiskyrusių šeimų. Ar gali Bažnyčia teigti neginčijamą šeimos vertę, kai išyra daugiau nei pusė santuokų? Ar katalikiško požiūrio tiesumas neužgauna šeimos griūtį iškentėjusių žmonių, pagaliau jų vaikų širdžių?

Žmonės ilgisi stabiliõs, patikimõs ir laimingos santuokos, svajoja apie ją, nors šiandien Lietuvoje ją patiria tik mažesnioji sutuoktinių dalis. Todėl Bažnyčia nesvyruoja skelbdama Gerąją Naujieną – harmoninga ir džiaugsminga santuoka yra galima. Gausu laimingų sutuoktinių, kurių globoje vaikai nepatiria nuolatinių barnių, kivirčų ir baimės ir netgi neįsivaizduoja, kad šeimos pastatas, vaiko akimis – svarbus ir didelis kaip visas pasaulis, – subyrės į skaudžiai žeidžiančias šukes.

Netgi tada, kai tėvų tarpusavio ryšys nutrūksta, pareiga rūpintis vaikais juos verčia veikti išvien. Išsiskyrusios šeimõs vaikų likimas, jų sielos sveikata priklauso nuo tų pačių vertybių, kurios skleidžiasi harmoningoje santuokoje: pagarbos vienas kitam, gebėjimo atleisti ir atsiprašyti, nekeršyti už nuoskaudas, neįrodinėti savo pranašumo. Žinoma, iširusiose šeimose šias nuostatas praktikuoti daug sunkiau, tačiau jos būtinos ir vaikų dvasinei sveikatai, ir atsiskyrusių sutuoktinių pastangai išlikti šviesiojoje gyvenimo pusėje. Draugiškumu – tegu patyrusiu skaudų išbandymą – pagrįsti santykiai yra vienintelis vaistas, gydantis širdies žaizdas.

Mąstydami apie patvarią šeimą, prabylame ne tik apie santūrų palankumą, bet ir apie meilę. Ar dera kalbėti tik apie romantišką, jausmingą, visus sutuoktinių norus iki galo patenkinančią meilę? O gal kaip tik tokiõs idealizuotos meilės ilgėjimasis sukelia nusivylimą pačia meile – tuo, kad ji galima? Įsiklausykime į Benedikto XVI pirmosios enciklikos pavadinimą – Pirmojo Jono laiško žodžius: Dievas yra meilė. Jie byloja, kad meilė negalima be Dievo. Vien tik žmogiškų galių, tegu ir pačių gražiausių svajonių daiginami meilės jausmai, kaip liudija skaudi daugybės šeimų patirtis, yra labai trapūs. Dėl mūsų silpnos prigimties jie sunyksta ar net pavirsta savo priešybe – neapykanta. Namą įmanu pastatyti tik ant tvirto pamato (plg. Mt 7, 24–29).

Tvirčiausias meilės pamatas – pasitikėjimas Dievo globa ir brandi sutuoktinių draugystė. Jausmai, romantiški polėkiai yra nuostabi ir reikalinga meilės dalis, tačiau kasdieninė jos duona – tarpusavio supratimas, nuolatinis išklausymas negailint laiko ir dėmesio, rūpinimasis sutuoktinio sveikata, laime ir dvasiniu augimu. Pagaliau jo netobulumo atleidimas daug kartų per dieną. Kas turi pakankamai stiprią dvasią, kad pajėgtų būti tokiu draugu? Ar tai ne per dideli reikalavimai? Kai keliate šį klausimą sau patiems, jie atrodo neįveikiami. Tačiau pagalvoję, ar norėtumėte, kad sutuoktinis būtų tobulas draugas, intuityviai atsakote – „taip“. Vaikas taip pat laukia ir tikisi būtent tokio tėvų santykio – brandžios, linksmos suaugusių žmonių draugystės.

Kaip išlavinama meilės ir draugystės vienovei imli asmenybė? Kur pasisemti meilės brandumo? Tėra vienintelis šaltinis – Dievas ir Jo Bažnyčia. Tikėjimo praktika stipri kaip nuolatinio augimo meilėje praktika. Ji skatina kiekvieną dieną pažvelgti į savo santykius su artimaisiais, pasidžiaugti tuo, kas pavyko, pasimokyti iš nesėkmių; jeigu reikia – atsiprašymu atnaujinti meilę. Tik nuolatinė vidinė pastanga, konkretus ir praktiškas Kristaus sekimas yra tikroji tikėjimo praktika, galinti sukurti darnią ir laimingą santuoką.

Draugystės atnaujinimas vienintelis gelbsti krizės ištiktą santuoką. Konflikte visada dalyvauja abu sutuoktiniai. Galbūt kuris nors pirmasis ima elgtis be meilės, tačiau kitas atsako tuo pačiu… Jei bent vienas iš sutuoktinių atvirai Viešpaties akivaizdoje įvardytų, ko jis netesėjo dėl gyvenimo draugo – tegu ir netobulo draugo – meilės, draugystė gali atgimti ir po išbandymų tapti dargi tvirtesnė. Nėra santuokų, kurios išliktų be skausmingo vidinio augimo; poros, kurios tam pasiryžta, atgaivina net ir visai nusilpusią meilę.

Tad norime visus sutuoktinius paskatinti: auginkite ir, jei reikia, slaugykite, grąžinkite į draugystės ir meilės vagą savo bendrą gyvenimą. Apsilankykite šeimos centruose, prisidėkite prie darnaus gyvenimo siekiančių krikščioniškų šeimų grupių, kurių vis daugėja visose Lietuvos vyskupijose, ateikite į renginius šeimai, skaitykite, medituokite ir diskutuokite ugdančius tekstus apie santuokinį gyvenimą. Ypač raginame jaunas poras: neišsigąskite pirmųjų nesutarimų. Problema yra ne patys nesutarimai, o nemokėjimas ir vengimas juos spręsti. Įsitraukę į šeimų grupes pamatysite, jog visų sutuoktinių laukia netrumpas sunkumų kelias, tačiau jį įveikus, išmokus pasitikėti Dievu ir vienas kitu, meilė įgyja nepajudinamą pamatą.

Šeimose, kuriose žydės bendro ir laimingo gyvenimo viltis, bus laukiama gyvybės. Vaikai visada ilgisi broliuko ar sesutės. Su meile pasitinkama nauja gyvybė mažuosius labiau nei bet kas kitas įtikina, kad šeimos namas pastatytas ant tvirtos uolos. Įtikina, kad gyvenimas yra nuostabi Dievo dovana, ateitis – apsti prasmingų darbų, o supanti meilės bendruomenė – tvari ir neišardoma. Argi ne toks yra kiekvieno žmogaus giliausias troškimas? Iš tiesų verta Kristaus tiesos ašmenimis nuolat, kantriai ir sąžiningai gludinti savo charakterius, idant jie nesudrumstų Dieviškosios meilės spindėjimo. Meldžiame Viešpatį, užtariant Švč. Mergelei Marijai, Šeimų Karalienei, kad šis spindėjimas paliestų kiekvieną santuoką, pripildydamas visas šeimas gyvybės ir džiaugsmo.

Lietuvos vyskupai