Bažnyčios žinios. 2007 gegužės 17, Nr. 9. Homilijos

„Bažnyčios žinios“. 2007 gegužės 17, Nr. 9. <<< atgal į numerio turinį

Trejybės pagarbinimas

Švenčiausioji Trejybė (C)
Pat 8, 22–31; Rom 5, 1–5; Jn 16, 12–15

Žvelgiant į visatos įvairovę tiesiog pribloškia mintis, jog visa tai gali būti sukurta vienos rankos ar vienu Dvasios gūsiu. Krikščionys tiki į vieną Dievą – dangaus ir žemės Kūrėją. Negana to, Jėzaus pamokyti, žinome, kad Dievas nėra sustingęs ar vienišas – Jėzus atveria mūsų žvilgsniui vartus į vidinį Dievo Trejybės slėpinį. Tikinčiam žmogui tenka nelauktas iššūkis – patikėti, kad trys dieviškieji Asmenys turi tą pačią dieviškąją prigimtį. Žmogui nelengva suvokti šį slėpinį, reikia kantrybės ir pastangų.

Švenčiausiosios Trejybės slėpinį galima bent iš dalies suvokti per įvaizdžius ir palyginimus. Jūra visais laikais buvo ir yra begalinės Dievo didybės, platybės ir gelmės įvaizdis. Psalmininkas gieda palyginimą: „Viešpatie <…> tavo sprendimai – kaip jūros gelmės“ (Ps 36). Apaštalas Paulius veikiausiai taip pat turėjo prieš akis jūros įvaizdį rašydamas žodžius: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11, 33). Šventoji Kotryna Sienietė sakė: „Amžinoji Trejybe, Tu esi jūra, kurioje nuolat atrandu nauja, kuo ilgiau ieškau. Kuo labiau Tave randu, tuo labiau Tavęs ieškau.“

Šiandienos iškilmės mums primena, kad Dievas yra vienas, bet ne vienišas, jis – Tėvo ir Sūnaus bendrystė Šventosios Dvasios meilėje. Šį slėpinį sunku suvokti net dėl kalbos logikos: „Aš – Tu – Mes“. Padėti tai suvokti gali laimingos sutuoktinių poros įvaizdis. Du vienas kitą mylintys žmonės džiaugiasi bendra laime, tačiau išlieka atskiri, visiškai saviti asmenys. Netikra, savininkiška meilės raiška kėsintųsi konkuruoti, užgožti kitą. Tikra ir brandi meilė priima mylimąjį su visu savitumu ir kitoniškumu. Kitoniškumas netrukdo meilės vienybei, priešingai, ją praturtina ir papildo. Šis pavyzdys gali padėti suvokti, kaip įmanoma dieviškųjų Asmenų vienybė, jiems tarpusavyje nesusiliejant.

Evangelistas Jonas perduoda Jėzaus kalbas, kuriomis siekia perteikti mums triasmenio Dievo slėpinį. Evangelistas stengiasi artėti prie tikslo įvairiais rakursais. Galima būtų kelti klausimą, kodėl apskritai Jėzus aiškino tai, ko mes niekuomet nesuprasime iki galo, gal suvoksime tik fragmentiškai. Jėzus norėjo mums atskleisti tai, kas visiems laikams kels nuostabą ir kvies garbinti, kaskart vis iš naujo suteiks paskatą žavėtis ir ieškoti Dievo. Gal supratę truputėlį daugiau apie Dievą geriau suprasime ir savo žmogiškąją būtį.

Jėzus kalba apie Dievo Trejybę, glaudžiausią dieviškųjų Asmenų ryšį tarpusavyje ir su žmonėmis. Šie Asmenys nėra anoniminiai, jie turi vardus, jiems būdinga visagalybė ir išmintis. Mes vadiname juos trimis „Asmenimis“, suprasdami, kad į asmens sąvoką šiuo atveju neįtraukiami ribotumai, būdingi kūriniui. Žemiškieji tėvai pradeda tos pačios prigimties vaikus. Teologija aiškina, kad trims dieviškiesiems Asmenims būdinga begalinė būtis. Jėzus pabrėžia: „Visa, ką turi Tėvas, yra ir mano.“ Kalbėdamas apie Tėvą, jis turi omenyje dangiškąjį Tėvą – patį Dievą. Tėvas turi dieviškąją prigimtį ir ją išlaiko, drauge ją visą dovanodamas savo Sūnui Jėzui. Jėzus yra Tėvo šlovės atspindys, jis tobulas jo būties atvaizdas. Dievas visiškai ir iki galo išreiškė save savo Žodyje. Jis išsakė save visa jėga ir būties tapatybe. Tik jo tėvystė daro jį skirtingą nuo Sūnaus.

Evangelijos žodžiai paimti iš Jėzaus atsisveikinimo kalbos. Jėzus dar daug ką turi pasakyti, tačiau jam jau laikas atsiskirti, negana to, apaštalai kol kas negali pakelti jo žodžių. Jėzaus gyvenimo darbą papildys ir atbaigs kitas Asmuo, kurį Jėzus vadina tiesos Dvasia. Ši tiesos Dvasia atneš mokiniams visą tiesą ir supažindins juos su šia tiesa. Ji neskelbs naujo mokymo, bet kalbės vien tai, ką girdėjo iš Sūnaus ir Tėvo. Dvasia ištikimai perduos Kristaus žodžius, kad būtų įgyvendintas Kristaus atneštas išganymas ir kad jis būtų pašlovintas – kad taptų aišku, kodėl pasaulis jam turi būti dėkingas. Dvasia žvelgs ne vien į praeitį, tačiau pranašaus ir ateitį, ras aktualų žodį kaskart naujiems laikams. Dvasia neleis užmiršti žinios apie Jėzaus skelbtą pasaulio pabaigą. Sūnus turi viską iš Tėvo: būtį, misiją ir žodį. Dvasia ima misiją ir žodį iš Sūnaus ir perduoda mokiniams. Tačiau Sūnaus misija ir žodis yra duoti Tėvo, taigi Dvasia juos ima ir iš Tėvo. Iš Tėvo dieviškoji pilnatvė kyla nepaliaujamai ir neišsemiamai. Per Sūnų Šventojoje Dvasioje ji liejasi į pasaulį.

Švenčiausioji Trejybė nėra teologijos teorija. Jei gyvename laikydamiesi ryšio su Dievu, esame susiję ir su Trejybe, nes tikrasis, gyvasis Dievas yra trejybiškas, trivienis. Krikštu esame įskiepijami į trejybinį Dievą. Kadangi mylime Kristų, mus myli Tėvas ir, pasak Jėzaus žodžių, su Sūnumi ir Šventąja Dvasia ateina ir apsigyvena pas mus. Kiekvieną kartą melsdamiesi „Garbė Dievui“, pagarbiai nusilenkiame mumyse esančiam trejybinio Dievo gyvenimui.