Dievo dosnumo šventė

Devintinės – Viešpaties Kūnas ir Kraujas (C)
Pr 14, 18–20; 1 Kor 11, 23–26; Lk 9, 11b–17

Krikščionys suvokia Eucharistiją kaip dėkojimą, dangaus pokylį ir Viešpaties mirties skelbimą, laukiant jo prisikėlimo. Kai kurie tikintieji šiais laikais ima varžytis Devintinių šventės, ypač viešos procesijos. Kodėl turėtume rodyti Švenčiausiąjį, nuolankiai pasislėpusį duonos gabalėlyje visiems žmonėms? Eidami procesijoje tarsi sakome aplinkiniam pasauliui: „Žiūrėkite, kokį brangų, neįkainojamą turtą mums davė Kristus. Ar nenorite jūs stiprintis šiuo dangaus valgiu?“ Mes išnešame Švenčiausiąjį į įprasto gyvenimo kupinas gatves. Tuo pasakome, kad Viešpats nenori būti uždarytas bažnyčiose ir tabernakuliuose. Dievas trokšta išganyti visą pasaulį. Procesijos žiūrovai taip pat yra šio įvykio dalis. Jie žvelgia, kaip maldinga Dievo tautos eisena su Kristumi žengia pas Dievą. Bent kartą per metus Dievo žodis skamba miesto gatvėse. Panašiai gatvėse bei aikštėse žemiškojo gyvenimo metu pamokslavo pats Kristus. Mes trokštame dalytis Kristaus mums paliktu maistu: Dievo žodžiu. Krikščionys nori parodyti, kad jie nėra užsidarę vien sau, bet siekia tarnauti kitiems. Procesija reiškia, jog būtent Jėzus mums duoda jėgų kasdienei meilės raiškai.

Evangelijoje pasakojama, kaip apaštalai prašo Jėzaus pasiųsti jį lydėjusią minią į aplinkinius kaimus, kad jie ten rastų maisto. Apaštalai mano, kad žmonės turi maitintis patys, patys vadovautis savo mintimis, ugdyti savo pasaulėžiūrą. Jėzus atmeta šią nuostatą ir sako apaštalams: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Jėzaus pavyzdžiu apaštalai turi rūpintis žmonių pavalgydinimu – tai yra jų užduotis ir misija. Jie negali palikti minių likimo valiai, patikėti kitiems valgydintojams. Kas nori būti iš tikrųjų pasotintas, turi kreiptis į apaštalus ir jų įpėdinius. Apaštalų veiklos ir darbo laukas – išalkusi žmonija. Būtų blogai, jei žmonės įprastų malšinti alkį savo išgalvotais malonumais, pramogaudami ar svaigindamiesi. Tai būtų visiškas žmogaus prigimties iškreipimas. Jei žmogus nebejaučia alkio, vadinasi, jis serga arba miršta.

Apaštalai nusiskundžia, kad turi tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Tai labai menka ir nepatrauklu penkiems tūkstančiams. Apaštalai nemato jokios išeities – nebent pats Jėzus imtųsi pavalgydinti žmones. Vis dėlto Jėzaus padrąsinti ryžtasi eiti su penkiais duonos kepalėliais į penkių tūkstančių minią. Evangelijos žodžių padrąsinti, mes taip pat ryžtamės dalytis su kitais. Tačiau norime, kad Jėzus pirma palaimintų duoną ir perduotų mums savo žodžius. Iš Jėzaus rankų ir iš jo lūpų perimame žmonėms skirtą maistą. Tikimės, kad Viešpats savo laiku per mūsų rankas bei žodžius padarys savo stebuklą. Bendras valgymas yra žmonių bendrystės išraiška. Dabartinėje visuomenėje ši patirtis beveik prarandama. Vidujai jaučiame, kad su vienu žmogumi būtų miela sėsti prie bendro stalo, o su kitu – ne. Jėzaus laikais vienas didžiausių lūkesčių, susijusių su Mesijo atėjimu, buvo tai, kad jis atėjęs iškels saviškiams džiaugsmo puotą. Jis ištrauks savo tautą iš vargo. Taip išgyveno bendrystę su Jėzumi ir apie jį susibūrę žmonės. Jis valgė ne vien su rinktiniu mokinių būriu, bet ir su daugybe žmonių – su muitininkais ir nusidėjėliais. Pažvelgęs į dangų Jėzus gavo Tėvo palaiminimą. Pirmiausia vertikalusis gestas – padėka Tėvui. Tik po to dalijamasi ir bendraujama su žmonėmis – horizontalusis gestas. Mums patikėta ši įvykių eiga. Viešpats kviečia mus prie savo stalo, o iškilminga Devintinių procesija išreiškia šį Viešpaties troškimą.

Šiandienos iškilmėje ypač džiaugiamės Viešpaties dosnumu. Duonos padauginimo epizodas yra pranašiškas, jis nurodo kitą – Eucharistinės duonos – padauginimą, dar svarbesnę Jėzaus širdies dosnumo išraišką. Skaitinyje iš Pirmojo laiško korintiečiams primenama apie Eucharistijos įsteigimą. Skaitinys prasideda: „<…> Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną <…>“ (1 Kor 11, 23). Čia primenamos skausmingos Eucharistijos įsteigimo aplinkybės. Jėzus aiškiai kalba apie išdavystę: „Bevalgant prie stalo vakarienę, Jėzus prabilo: Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane“ (Mk 14, 18). Išdavystė, kančia ir mirtis perkeičiama į Sandorą. Vakarienės metu imdamas į rankas taurę Jėzus tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje.“ Kūno ir kraujo dovanojimas yra meilės apstybė. Mes niekuomet iki galo neįstengsime to suprasti. Kiekvieną kartą priimdami Komuniją priimame tą pačią meilės dovaną, Jėzus apreikštą per Paskutinę vakarienę. Susivieniję su Jėzumi Eucharistijoje mes taip pat pajėgiame pakelti visa, kas priešinga meilei.

Pirmajame skaitinyje pasakojama, kaip Salemo karalius Melchizedekas, Aukščiausiojo Dievo kunigas, aukojo duoną ir vyną. Tai padeda mums suprasti, kad Jėzus Paskutinės vakarienės metu elgėsi kaip Kunigas, aukojantis pačią tobuliausią auką. Priimkime šią nuostabią Viešpaties dovaną ir begalinio dosnumo apraišką. Priimkime ją sąmoningai, kad patys taptume didžiadvasiškesni. Tegu ši Dievo dovana tarnauja taip pat mūsų brolių gėriui.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“