DVASININKIJOS KONGREGACIJA

Laiškas Pasaulinės maldos už kunigų šventėjimą dienos proga (2007 m. birželio 15 d.)

„Kunigas, maitinamas Dievo žodžio, yra visuotinis Kristaus gailestingosios meilės liudytojas.“

Brangūs bičiuliai kunigai,

Pasaulinė maldos už kunigų šventėjimą diena, švęsima per artėjančią Švč. Jėzaus Širdies iškilmę, teikia progą kartu apmąstyti mūsų kunigiškosios tarnybos dovaną, pasidalyti savo pastoraciniu rūpinimusi visais tikinčiaisiais bei visa žmonija ir pirmiausia Dievo tautos dalimi, patikėta jūsų atitinkamiems ordinarams, kurių jūs esate brangiausi bendradarbiai.

Šiais metais pasiūlyta tema „Kunigas, maitinamas Dievo žodžio, yra visuotinis Kristaus gailestingosios meilės liudytojas“ dera su nesenu Benedikto XVI mokymu ir ypač posinodiniu apaštališkuoju paraginimu Sacramentum caritatis (2007 m. vasario 22 d.).

Šventasis Tėvas ten rašo: „Meilės, kurią švenčiame sakramente, negalime pasilaikyti sau. Savo prigimtimi ji reikalauja būti perteikiama visiems. Tai, ko pasauliui reikia, yra Dievo meilė, pasauliui reikia susitikti su Kristumi ir jį įtikėti. Todėl Eucharistija yra ne tik Bažnyčios gyvenimo versmė bei viršūnė, bet ir jos misija: Autentiškai eucharistinė Bažnyčia yra misijinė Bažnyčia (Propositio 42)“ (84).

1. Dievo žmogus – misijos žmogus

Nešti Dievą žmonijai – štai esminė kunigo misija. Šventasis tarnautojas įgalintas vykdyti šią misiją, nes, pasirinktas Dievo, gyvena su Dievu ir Dievui.

Per Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų konferencijų penktosios generalinės konferencijos tema: Jėzaus Kristaus mokiniai ir misionieriai, idant mūsų tautos turėtų gyvenimą jame atidarymą (2007 05 13), kreipdamasis į kunigus, Šventasis Tėvas pasakė: „Pirmieji mokinystės ir misijos skatintojai yra tie, kurie pašaukti būti kartu su Jėzumi ir būti siunčiami skelbti žodžio (plg. Mk 3, 14)... Kunigas pirmiausia turi būti Dievo žmogus (plg. 1 Tim 6, 11), tiesiogiai pažįstantis Dievą, artimai asmeniškai draugaujantis su Jėzumi ir besidalijantis su kitais tokiu kaip Kristaus nusistatymu (plg. Fil 2, 5). Tik tada kunigas gebės vesti žmones pas Jėzuje Kristuje įsikūnijusį Dievą bei atstovauti jo meilei“ (5; L‘Osservatore Romano [English edition; ORE], 2007 05 16, p. 18).

Ši tiesa išreikšta kunigiškosios psalmės eilutėje, kadaise buvusioje priėmimo į dvasininkų luomą apeigų dalimi: „Viešpatie, tu man skirtoji dalis ir mano taurė, mano likimas…“ (Ps 16, 5). Iš Pakartoto įstatymo knygos (plg. 10, 9) žinome, kad, užėmus Pažadėtąją Žemę, kiekviena giminė – traukdama burtus – gavo savąją Šventosios Žemės dalį; taip išsipildė Abraomui duotas Dievo pažadas. Žemės dalies negavo vienintelė Levio giminė: jos paveldas buvo pats Dievas. Tokia ištara neabejotinai motyvuota praktinių sumetimų. Kunigai gyvena ne dirbdami žemę kaip kitos giminės, bet iš aukų. Tačiau tai, ką sako psalmininkas, žymi ir simbolizuoja kai ką gilesnio: tikrasis kunigiškojo gyvenimo pamatas, jo egzistencijos pagrindas, jo gyvenimo žemė yra pats Dievas. Bažnyčia tokioje Senojo Testamento interpretacijoje įžvelgė kunigiškosios misijos – sekimo apaštalais ir bendrystės su pačiu Kristumi reikšmę bei paaiškinimą.

Šiuo atžvilgiu Benediktas XVI pasakė: „Kunigas gali bei turi ir šiandien kartu su levitu sakyti: Dominus pars hereditatis meae et calicis mei. Mano žemės dalis, išorinis ir vidinis mano egzistencijos pamatas yra pats Dievas.“ „Toks kunigiškosios egzistencijos teocentrizmas tiesiog būtinas šiame funkcionalizmo paženklintame pasaulyje, kur visa paremta apskaičiuojamomis bei apčiuopiamomis pastangomis. Kunigas tikrai turi pažinti Dievą vidujai ir taip nešti jį žmonėms: tai pirmučiausia tarnystė, kurios reikia žmonijai“ (Kalėdinis kreipimasis į Romos kuriją, 2006 12 22; ORE, 2007 01 03, p. 6).

Jei kunigo gyvenime toks Dievo centriškumas išnyksta, griūva visas pastoracinės veiklos pagrindas ir pastoracijos turiniui bei prasmei gresia nuskęsti aktyvizmo pertekliuje. Būtent tada gali kilti perdėtas bei klaidingas veiklumas. Jis neįstengtų pamainyti esmės ir tai būtų trypčiojimas vietoje. Tiktai išmokusieji „būti kartu su Kristumi“ yra tikrai pasirengę būti jo siunčiami autoritetingai „skelbti žodžio“ (plg. Mk 3, 14). Kristaus įtikinamo skelbimo paslaptis yra aistringa meilė Kristui. „Krikščioniškajam mokytojui prieš žodžio skelbimą būtina malda“, – sakė šv. Augustinas (plg. De doctrina christiana, 4, 15, 32: PL 37, 100), ragindamas įšventintuosius tarnautojus mokytis maldos Mokytojo mokykloje.

Švęsdama Švč. Jėzaus Širdies iškilmę, Bažnyčia kviečia visus tikinčiuosius tikėjimo žvilgsniu žiūrėti „į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37), ir į Kristaus Širdį, gyvą ir iškalbingą nenugalimos Dievo meilės ženklą bei neišsemiamą malonės versmę. Ji daro tai akindama kunigus kaip Kristaus Širdies turtų saugotojus bei dalytojus ieškoti šio ženklo savyje ir išlieti Kristaus gailestingąją meilę ant visų, ant kiekvieno.

Tikrai „Kristaus meilė“, pasak šv. Pauliaus, „valdo mus“ (2 Kor 5, 14). Šv. Augustinas primena: „Jei myli Kristų, savo gailestingąja meile aprėpk visą žemę, nes Kristaus narių yra visoje žemėje“ (Pirmojo Jono laiško komentarai, 10, 5).

Štai kodėl kiekvienas kunigas turi išsiskirti misijine arba tikrai „katalikiška“ dvasia ir kreiptis į kiekvieną „iš naujo pradėdamas nuo Kristaus“, turėdamas priešais akis visa, kad pasakyta mūsų Gelbėtojo, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4–6).

Kunigas pašauktas sutikti Kristų maldoje ir pažinti bei mylėti jį kryžiaus kelyje, tai yra veiklios, pasiaukojančios gailestingosios meilės kelias. Tiktai šiame kelyje patikrinamas jo meilės Dievui autentiškumas ir visiems atspindimas gailestingas Kristaus Veidas. Šv. Kirilas Aleksandrietis primena: „Šio paveikslo grožis suspindi mumyse, kurie esame Kristuje, kai savo veiksmais parodome, jog esame geri žmonės“ (Tractatus ad Tiberium socioque, II, in divi Johannis Evangelium).

2. Autentiškai liudyti Kristaus gailestingąją meilę visuomenėje

Kunigo su šventimais gaunama misija yra ne koks nors išorinis pridėtinis įšventinimo elementas, bet vidinė ir svarbiausia jo paskirtis: „Įšventinama misijos vardan“ (Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 24). „Dievo meilė ir artimo meilė tarpusavyje susipynusios: mažiausiuosiuose sutinkame Jėzų, o Jėzuje – Dievą“, – rašo Šventasis Tėvas (Enciklika Deus caritas est, 15).

Eucharistijoje, kuri yra neįkainojamas Bažnyčios lobis, tapdami amžinojo gyvenimo Duonos dalytojais, esame ypatingu būdu kviečiami kontempliuoti Kristaus meilės slėpinio grožį bei gylį ir jo mylinčios Širdies aistrą išlieti ant visų be skirtumo žmonių, pirmiausia vargšų ir silpnųjų, ant pačių neturtingiausiųjų, kokie yra nusidėjėliai, nepaliaujamai, nuolankiai ir dažniau slapčia vykdydami gailestingosios meilės tarnystę.

Misijinis siekis yra sudėtinė kunigiškojo gyvenimo eucharistinės formos dalis. Šventasis Tėvas šiuo atžvilgiu rašo: „Pirma ir pagrindinė užduotis, išauganti iš mūsų švenčiamų slėpinių, tai liudyti savo gyvenimu. Stebėjimasis Dievo mums Kristuje dovanota dovana suteikia mūsų gyvenimui naujos dinamikos bei įpareigoja liudyti jo meilę. Tampame liudytojais, kai per mūsų poelgius, žodžius bei gyvenseną pasirodo ir pasireiškia Kitas“ (plg. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis, 85).

Kunigas pašauktas padaryti save „laužoma duona dėl pasaulio gyvybės“, tarnauti visiems visus „iki galo“ mylėjusio Kristaus meile: todėl Eucharistija kunigo gyvenime virsta tuo, ką ji žymi šventime. Kristaus auka yra nepaliaujamai iššūkį mums metantis bei mus išjudinantis išlaisvinimo slėpinys.

Maitindamiesi gyvybės Žodžiu, kunigai negali neginti ir neskelbti žmogaus asmens kilnumo ir jo visuotinių bei neatimamų teisių. Benediktas XVI šiuo atžvilgiu rašė: „Būtent mūsų švenčiamo slėpinio galia turi būti smerkiamos žmogaus kilnumui prieštaraujančios aplinkybės – kilnumui žmogaus, dėl kurio Kristus praliejo savo kraują, taip patvirtindamas didelę kiekvieno asmens vertę“ (ten pat, 89).

Atraskime tikrąją amoris officium, pastoracinės gailestingosios meilės, apie kurią kalba šv. Augustinas (In Evangelium Johannis tractatum, 123, 5: CCL 36, 678), prasmę.

Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, trokšta būti kunigo mylima taip visiškai ir išskirtinai, kaip buvo mylima paties Kristaus, savo Galvos ir Sužadėtinio. Suvokime lotyniškųjų apeigų Bažnyčios bažnytinio įstatymo dėl celibato teologinius motyvus ir jo tvirtą tikslingą ryšį su šventimais – suvokime tai kaip neįkainojamą Dievo dovaną, kaip nepakartojamą dalyvavimą Dievo tėvystėje ir, turėdami prieš akis Bažnyčios vaisingumą, kaip galingą misijinę dinamiką, kaip didesnę meilę ir eschatologinės Karalystės liudijimą pasauliui.

Celibatas, priimamas laisvu ir meilės kupinu apsisprendimu, tampa savęs dovanojimu Kristuje ir su Kristumi Bažnyčiai ir išreiškia kunigo tarnystę Bažnyčiai Viešpatyje ir su Viešpačiu (plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 16; Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 29).

Galėtume savęs paklausti: kokie gi yra Kristaus meilės kunigiškojo liudijimo kontekstai?

a) Pirmiausia misija, kerigma ir katechezė, jaunosios kartos ir suaugusiųjų katechezė, nuo Bažnyčios nutolusiųjų ir arti esančiųjų katechezė. Katechizuojant Kristaus žinia perteikiama visa ir aiškia forma. Katalikų Bažnyčios katekizme ir jo Santraukoje apibendrinto tikėjimo pažinimas šiandien neatidėliotinai būtinas.

Privalu visomis jėgomis stengtis pasiekti atitolusius katalikus ir menkai ar nieko apie Kristų nežinančius žmones. Benediktas XVI neseniai Brazilijos vyskupams pasakė: „Krikščioniškųjų asmeninių bei socialinių vertybių mokymas, lygiai kaip socialinės atsakomybės mokymas, irgi yra esminė katechezės dalis...“

„Mes, ganytojai, turime ištikimai tarnauti Dievo žodžiui, atmesdami bet kurį susiaurintą ar klaidingą mums patikėtos misijos supratimą. Nepakanka žvelgti į realybę vien iš asmeninio tikėjimo perspektyvos; turime darbuotis su Evangelija rankose ir laikytis autentiško apaštališkosios tradicijos paveldo, neapsunkinto racionalistinių ideologijų motyvuotų aiškinimų“ (Kreipimasis į Brazilijos vyskupus po Vakarinės šventimo [Sé katedra, Sćo Paolo, 2007 05 11], 4, 5; ORE, 2007 05 17, p. 8).

Šioje srityje tradicinių katechezės kontekstų – pamokų, paskaitų, Biblijos ir teologijos kursų – nepakanka, būtina atsiverti kitokiems, naujiems, globalinės kultūros areopagams. Siekiant kuo veiksmingiau perteikti kerigmą dideliam skaičiui žmonių, greta spaudos, radijo ir televizijos būtina daugiau naudotis elektroniniu paštu, interneto svetainėmis, tinklapiais, vaizdo konferencijomis ir daugybe neseniai atsiradusių sistemų. Visiems skirta katechezė turėtų būti pati ganytojo iš jo „būties“ kylanti išvaizda, laikysena ir elgsena. Gali būti, jog kai kada mes nepakankamai vertinome šį žmonių branginamą aspektą, kuris, jei juo išreiškiamas turinys, yra ne formalizmas, bet tinkamas būdas perteikti esmę.

b) Kitas liudijimo kontekstas yra Bažnyčios karitatyvinių institucijų, įvairiais lygmenimis vykdančių vertingą tarnystę silpniausiųjų ir labiausiai nuskriaustųjų žmonių labui, skatinimas. „Jei žmonės, kuriuos sutinkate, gyvena skurde, jiems būtina padėti taip, kaip padėdavo pirmosios krikščionių bendruomenės, praktikuojant solidarumą ir leidžiant jiems tikrai pajusti meilę“, – sakė popiežius anksčiau minėtame susitikime (Sé katedra, 2007 05 11, 3; ten pat).

„Turime peikti tuos, kurie švaisto žemės turtus, taip sukeldami dangun šaukiančias nelygybes (plg. Jok 5, 4), – rašė Benediktas XVI, – Viešpats Jėzus, amžinojo gyvenimo duona, akina atkreipti dėmesį į vargo situacijas, kuriose tebeskendi didelė žmonijos dalis ir dėl kurių dažnai aiškiai ir nerimą keliančiu būdu kalti patys žmonės“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis, 90).

c) Parama gyvybės kultūrai. Kunigai pašaukti bendrystėje su savo vyskupais visur skatinti gyvybės kultūrą, įgalinančią, pasak Pauliaus VI, „pereiti nuo vargo prie būtiniausių reikmenų turėjimo“, „įgyti kultūrą... bendradarbiauti siekiant bendrojo gėrio... pripažinti aukščiausiąsias vertybes ir Dievą kaip jų versmę bei tikslą“ (Enciklika Populorum progressio, 21).

Ugdant tikinčiuosius, šiuo atžvilgiu būtina pabrėžti, kad autentiškas vystymasis turi būti visapusiškas, kitaip tariant, orientuotas į viso žmogaus ir visų žmonių tobulėjimą, nurodant būtinas priemones, kaip pašalinti rimtas socialines nelygybes ir didelius prieinamumo prie gėrybių skirtumus.

d) Tikinčių pasauliečių ugdymas. Ugdomus Eucharistijos mokykloje, juos derėtų vis labiau drąsinti bei jiems padėti tiesiogiai prisiimti iš jų krikšto išplaukiančią bei jo skatinamą politinę ir socialinę atsakomybę.

Visi pakrikštyti vyrai ir moterys turi įsisąmoninti, kad Bažnyčioje per bendrąją tikinčiųjų kunigystę jie yra padaryti panašūs į Kristų – Kunigą, Pranašą ir Ganytoją. Jie turėtų jaustis bendrai atsakingi už visuomenės statydinimą remiantis Evangelijos kriterijais ir ypač Bažnyčios socialiniu mokymu.

„Šis Bažnyčios istorijos tėkmėje subrendęs mokymas, išsiskiriantis realistiškumu ir pusiausvyra, padeda išvengti klaidingų kompromisų ar tuščių utopijų“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis, 91).

Petriškasis Magisteriumas tikintiems pasauliečiams nekart yra priminęs, jog jiems tenka ypatinga pareiga keisti neteisingas struktūras bei steigti teisingas, leidžiančias rastis būtinam sutarimui moralinių vertybių klausimu bei teikiančias jėgų pagal šias vertybes gyventi (Plg. Benediktas XVI. Inauguracinė kalba pradedant Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų konferencijos penktosios generalinės konferencijos sesiją, 2007 05 13, 4; ORE, 2007 05 16, p. 18).

e) Parama šeimai. Visi kunigai pašaukti remti krikščioniškąją šeimą, savo atitinkamose bažnytinėse bendruomenėse įvairiopai – atsižvelgiant į įvairias jų charizmas bei jiems patikėtą misiją – skatindami pakankamai nuoseklią šeimos pastoraciją (plg. Jonas Paulius II. Novo millennio ineunte, 47).

Ypač svarbu palaikyti santuokos kaip visą gyvenimą trunkančios vyro ir moters sąjungos, kurioje jie kaip vyras ir žmona dalyvauja meilės kupiname Dievo kuriamajame darbe, vienkartiškumą.

Deja, gausybė politinių teorijų bei mąstymo srovių be perstojo perša kultūrą, kuri daro žalą žmogaus kilnumui ignoruodama arba įvairiai griaudama tiesą apie santuoką ir šeimą. Kunigas privalo nenuilstamai Kristaus vardu skelbti, kad šeima, kaip nepralenkiama žmonių mokytoja, yra būtina siekiant autentiškos „žmogiškosios ekologijos“ (plg. Jonas Paulius II. Centesimus annus, 39).

3. Džiugiai kelti išganymo taurę ir vardu šauktis Viešpaties (plg. Ps 116, 12–13)

Savo Laiške kunigams 2002 m. Didžiojo ketvirtadienio proga Jonas Paulius II sušunka: „Koks įstabus šis mūsų pašaukimas, brangūs Broliai Kunigai! Tikrai galime kartu su psalmininku pakartoti: Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko jis dosniai man davė? Kelsiu išganymo taurę ir vardu šauksiuosi Viešpaties (Ps 116, 12–13)“.

Ši taurė yra laiminimo taurė (1 Kor 10, 16), Naujosios Sandoros taurė (plg. Lk 22, 20; 1 Kor 11, 25).

Šv. Bazilijus šiuo atžvilgiu atkreipia dėmesį: „Tad kuo atsilyginsiu Viešpačiui? Ne atnašomis ir deginamosiomis aukomis... bet savo visu gyvenimu. Štai kodėl psalmininkas sako: kelsiu išganymo taurę, apibūdindamas ją kaip kančios dvasinėje kovoje ir priešinimosi nuodėmei ligi mirties taurę“ (Hom. ad Ps 116: PG XXX, 109).

Kaip, didvyriškai vykdydami savo tarnybą, patyrė daugybė šventų kunigų, lygiai taip ir mes kviečiami Eucharistijoje atrasti jėgų, reikalingų Tiesai skelbti be švelninimo, irenizmų, be, kaip per susitikimą su Vokietijos vyskupais priminė Benediktas XVI, „klaidingų kompromisų, idant Evangelija nebūtų atskiesta!“ (Kreipimasis arkivyskupijos seminarijoje, Kelnas, 2005 08 21; ORE, 2005 08 31, p. 3).

Perdėm dažnai transcendencijai uždarose, vartotojiškos elgsenos dusinamose ir senų bei naujų stabmeldystės formų pavergtose visuomenėse ir kultūrose su nuostaba iš naujo atrandame Eucharistijos slėpinio prasmę.

Atnaujinkime savo liturginius šventimus, kad jie būtų iškalbingesni Kristaus buvimo mūsų vyskupijose, ypač parapijose, ženklai; laiduokime naujas tylos, maldos ir Eucharistijos adoracinės kontempliacijos erdves, idant būtume kupini tikros ir gyvos misijų dvasios.

Jonas Paulius II mūsų broliams vyskupams iš Portugalijos yra sakęs: „Kaip Dievo namų sergėtojai, žiūrėkite, kad visas bažnytinis gyvenimas tam tikru būdu atspindėtų dvejopą šventųjų Mišių su Žodžio liturgija ir Eucharistijos liturgija ritmą. Laikykite pavyzdžiu mokinius kelyje į Emausą, atpažinusius Jėzų tiktai tada, kai jis laužė duoną (plg. Lk 24, 13–35)“ (Kreipimasis į Portugalijos vyskupus jų vizito ad limina apostolorum metu, 1999 11 30, 4; ORE, 1999 12 15, p. 10).

Eucharistijoje glūdi mūsų tikinčiųjų ištikimybės ir ištvermės, mūsų bažnytinių bendruomenių saugumo ir sveikumo pasaulio negandose bei sunkumuose paslaptis. Savo pastoraciniame darbe, susidedančiame iš žodžių ir sakramentų, venkime aktyvizmo, darymo dėl darymo, spąstų ir, nešdami amžinojo gyvenimo Duoną, atremsime laicizmo ir sekuliarizmo, kuriuose Kristus neturi nei balso, nei vietos, atakas.

Prisiminkime mūsų parapijų, jungiamojo mūsų vyskupijų audinio (plg. CIC, kan. 374, 1), svarbą misijai.

Prisiminkime, kad kiekviena parapija comunitas christifidelium gali būti tik būdama eucharistine bendruomene, atvira labiausiai nutolusiems; kitaip tariant, būdama bendruomene, tinkama misijos dvasia visiškoje bendrystėje su visa Bažnyčia švęsti Eucharistiją, kuri yra gyva jos statydinimo versmė ir sakramentinė jos būties jungtis (plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 1988 12 30, 26).

Prisiminkime klebonus, kuriais gali būti tik įšventinti kunigai, nes tai, ką jie sako ir daro Eucharistijos ir Žodžio liturgijoje, jie negali sakyti ar daryti in proprio, bet veikia ir kalba in persona Christi capitis.

Prisiminkime visus kunigus, jaunus ir pagyvenusius, sveikus ir sergančius, kurie, iš naujo atrasdami jų tarnyboje glūdintį radikalų savęs dovanojimą, kartu su Jonu Pauliumi II gali pasakyti: „Atėjo laikas drąsiai prabilti apie kunigo gyvenimą kaip apie neįkainojamą vertybę, nuostabų ir privilegijuotą krikščioniško gyvenimo būdą“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 39).

Tad Žodžio ir sakramentų Bažnyčia neišvengiamai bus nesilpstančio kunigiškosios tarnybos vykdymo Bažnyčia; ji bus švento kunigo, iš visos širdies ir visa savo esybe mylinčio iš Mokytojo gautąjį pašaukimą kiekvienu momentu elgtis kaip ipse Christus, Bažnyčia.

Benediktas XVI neseniai, per vizitą ad limina apostolorum kreipdamasis į Kvebeko (Kanada) vyskupų konferencijos narius (2006 05 11), pasakė: „Vis dėlto kunigų mažėjimas... kai kuriose vietovėse kelia nerimą dėl sakramentiškumo vietos Bažnyčios gyvenime. Pastoracijos organizavimo poreikiai neturėtų kenkti joje išreikštos ekleziologijos autentiškumui. In persona Christi capitis bendruomenę mokančio, šventinančio ir valdančio kunigo centrinio vaidmens menkinti nevalia. Tarnaujamoji kunigystė būtina bažnytinės bendruomenės egzistencijai. Pasauliečių, kurių dosnų tarnavimą krikščionių bendruomenėms pripažįstu, vaidmens svarba niekada neturėtų užtemdyti kunigų tarnybos, kuri absoliučiai būtina Bažnyčios gyvenimui“ (ORE, 2006 05 24, p. 3).

Kaip kunigai, stenkimės išryškinti savo tikrąją ontologinę tapatybę ir džiugiai bei karštai vykdykime savo tarnybą net supami didžiausių sunkumų, nes ji kyla iš mūsų tapatybės.

Kartu su visais tikinčiaisiais nenuilstamai melskime pjūties Viešpatį atsiųsti darbininkų į pjūtį. Pašaukimų yra, tačiau mes turime skatinti į tai teigiamai atsiliepti tomis priemonėmis, kurių išmokė Viešpats, o ne kitomis.

Tokią Bažnyčią norėtume išvysti iš naujo suklestint ir duodant naujų gyvybingumo bei darbo vaisių. Tai dieviškosios misijos Bažnyčia, Bažnyčia in statu missionis.

Atsigręžkime į Mariją, apaštalų Karalienę ir kunigų Motiną. Jai patikėkime save, savo pastoracinę tarnybą. Tepadeda ji mums sekti ja bei per tai tapti Jėzaus, Gerojo Ganytojo, tabernakuliais bei monstrancijomis!

Kardinolas Clįudio Hummes OFM
Prefektas

Arkivyskupas Mauro Piacenza
Titulinis Victoriana arkivyskupas, sekretorius