Meilės pareiga

15 eilinis sekmadienis (C)
Įst 30, 10–14; Kol 1, 12; Lk 10, 25–37

Evangelijoje aprašomas Įstatymo mokytojas yra gerai išmokęs savo tikėjimo katekizmą. Jis tiksliai cituoja Šventojo Rašto eilutes ir greitai atsako į užduotus klausimus. Taip pat gerai perpratęs polemikos dalyką. Jam žinomi ginčai bei prieštaravimai, įstatymo mokytojams diskutuojant apie artimo sąvoką. Tačiau paviršinė jo mokytumo ramybė tik tariama. Jis nori išbandyti Jėzų ir savo klausimu jį sukirsti. Tačiau Jėzus nepasiduoda abstraktumo jaukui ir atsiliepia konkrečiu palyginimu. Jam galima priekaištauti, kad argumentuoja nemoksliškai. Tačiau būtent to Jėzus ir siekia. Jis aiškina „artimo“ sąvoką ne moralės ar filosofijos kategorijomis. Jėzus taip pat vengia kazuistikos pinklių, kur sprendimas galiotų tik ypatingu atveju. Jėzus nori pamokyti Įstatymo mokytoją: Įstatymas reikalauja ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių veiksmų. Turi rūpintis ne apibrėžimų tikslumu, bet turiniu – tuo, ko reikalauja Dievo įsakymas.

Jėzaus palyginimo akcentas yra toks: jei žmogus turi meilės, meilė jo širdyje pasakys, kas yra jo artimas. Jei neklausoma artimo meilės įsakymo, vadinasi, paprasčiausiai stokojama meilės. Visa gyvybė kyla iš meilės. Tai yra pamatinis įstatymas visose kūrinijos srityse. Tai reiškia, kad pasaulis ne atsitiktinumo padarinys, bet Dievo meilės kūrinys. Tas pats pamatinis įstatymas galioja ir žmogui. Veikli meilė kuria gyvenimą. Per meilę žmogus dalyvauja amžinajame dieviškajame gyvenime.

Jėzaus palyginimas maldingiems klausytojams galėjo kelti susierzinimą, nes pasakojama apie kunigą ir levitą, praėjusius pro mirtinai sužeistą žmogų ir jam nepadėjusius. Žinoma, galima juos teisinti apeiginio švarumo nuostatomis, tačiau toks argumentas tik paviršutiniškai atpalaiduoja nuo atsakomybės. Jėzus tarsi pakabina įspėjimo užrašą mūsų kelyje iš bažnyčios ir į bažnyčią. Tiek kunigas, tiek levitas nebuvo paskendę apmąstymuose, kad negalėtų matyti nelaimingo keleivio. Grįždami iš pamaldų matė nelaimėlį ir praėjo pro šalį. Ar jie nesuvokė, kad Judėjos dykumos pakelėje gulintis žmogus nesulaukęs pagalbos numirs? Tame nuošaliame kelyje jie taip pat negalėjo tikėtis, kad kas nors kitas eis pro šalį ir suteiks pagalbą. Kodėl jie praėjo pro šalį? Gal bijojo susidūrimų su plėšikais? Gal vengė nemalonumų? Jėzus specialiai papasakojo šią istoriją polemiškai ir tendencingai. Jis siekė atvaizduoti, kad būtent tie žmonės, kurie gyvena maldos gyvenimą, patenka į pavojų pamesti iš akiračio artimo žmogaus vargus. Maldingųjų žmonių nejautrumas artimui ypač skaudus ir krinta į akis. Jėzus maldingiesiems kelia užduotį pirmiausia atsigręžti į savo artimą, veikliai suteikti pagalbą. Kas ateina nuo Dievo, yra siunčiamas pas žmones.

Jėzus kiaurai mato mūsų polinkius. Mums todėl taip sunku nusakyti, kas yra artimas, kadangi siekiame kuo labiau apriboti tą „artimųjų“ ratą. Mums patogiau, kad būtų kuo mažiau artimųjų, kad meilė nebūtų bekraštė, kad žmogiškomis jėgomis būtų įmanoma įgyvendinti jos reikalavimus. Kiekvienam potencialiam „artimui“ įteikiame anketą su gausybe klausimų, pagal kuriuos įtraukiame jį (arba neįtraukiame) į sąrašą. Tačiau Jėzus sudrasko mūsų galvose glūdinčias anketas. Jis visai kitaip perverčia klausimą. Ne kitas žmogus yra (galbūt) artimas – tu esi artimas ir turi, kaip toks, veikti jo atžvilgiu. Tokiu požiūriu mūsų galvose išsprogdinamas apribotas artimųjų ratas. Aš ir tu esame „artimi“ visiems žmonėms, kuriuos kažkokiu būdu sutinkame gyvenimo kelyje. Taip žvilgsnis nukreipiamas nuo abejotino meilės objekto į tikrą meilės subjektą. Toks požiūrio pakeitimas mūsų dienomis reiškia naują problematiką. Krikščionys susiduria su vis didesne artimųjų minia. Šiandienos susisiekimo ir komunikavimo priemonės leidžia susidurti su milijonų žmonių visuose žemynuose vargais. Tai meilės veikimo pareigą daro sunkesnę ir, atrodo, neįmanomą. Tačiau sutelkus jėgas įmanu patenkinti svarbiausius žmonijos poreikius. Ir samarietis suteikė protingai ribotą, tačiau pakankamą pagalbą. Jis padėjo tiek, kad nelaimingasis galėtų atsistoti ant savo kojų. Evangelija baigiasi paraginimu: „Eik, ir tu taip daryk.“

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“