Dievas nedelsia

17 eilinis sekmadienis (C)
Pr 18, 20–32; Kol 2, 12–14; Lk 11, 1–13

Evangelijoje Jėzus pateikia įtaigų pamokymą apie maldą. Žmonės, kartais įsivaizduoja maldą tik kaip labai sudėtingą ir pakylėtą dvasinę veiklą. Jaučiame savo negebėjimą susitikti su mums nesuvokiamu Dievu ir rasti tinkamus žodžius pokalbiui; rūpinamės ne tiek tuo, kad būtume išklausyti, stengiamės jam patikti. Esame išmokę maldų formuluotes, kurios kartais padeda, o kartais net trukdo užmegzti širdies pokalbį su Dievu. Gyvenime būna laikotarpių, kai anksčiau išmoktos maldos ima nebeatitikti dvasinės būsenos, panašiai išaugame savo drabužius. Tuomet nebegalime melstis kaip anksčiau, ir mums ima atrodyti, jog apskritai nebeįstengiame melstis. Dvasinis augimas, gilesnis pažinimas ar išgyvenama kančia sprogdina iš vidaus anksčiau įprastą maldos praktiką. Tuomet suvokiame Jėzaus mokinių prašymą: „Viešpatie, išmokyk mus melstis.“

Į mokinių prašymą Jėzus atsiliepė išmokydamas „Tėve mūsų“. Kiek neįprastai skamba Luko evangelijoje pateikta šios maldos forma, skirtinga nuo daugeliui vaikystėje išmoktos formos pagal Mato evangeliją. Neturime stenografuoto teksto, kaip iš tikrųjų tą maldą sakė Jėzus. Jis norėjo mums duoti ne tikslią maldos formulę, bet pavyzdį: „melskitės šitaip“. Šios maldos forma yra paprasta ir tiesioginė, be papuošimų ir pagražinimų. Turinyje išskleidžiami didieji Jėzaus mokinių siekiai: šlovinti Dievą, trokšti jo karalystės. Neužmiršti ir žmogiškieji poreikiai: kasdienė duona, nuodėmių atleidimas ir prašymas apsaugoti nuo gundymų.

Virtine paraginimų Jėzus drąsina mus nesidrovėti prašymo maldos. Jėzus, panašiai kaip to laiko žydai, vengia tarti Dievo vardą. Dievo veikimas lieka paslėptas, viskas įvyksta tarsi savaime. Beldžiančiam Dievas atidarys, tačiau jis nematys atidarančiojo rankos. Pasak Jėzaus, kiekvienas prašantysis gauna. Prašymo malda išklausoma kiekvienu atveju ir kiekvieną kartą. Dievas suteikia tai, ko mums reikia ir kas mums yra gera. Jis interpretuoja mūsų maldas pagal mūsų išganymo reikalą. Turime neprisirišti prie pažodinių prašymo maldų formuluočių: dažnai prašome nesuvokdami, kas iš tikrųjų mums naudinga. Geras tėvas neduos mažam vaikui aštriai išgaląsto peilio, nors tas ir labai viliojančiai blizga. Taigi turime priimti kiekvieną Dievo atsakymą į prašymo maldą kaip išklausymą, nors mums taip ir neatrodytų. Joks tėvas nesišaipo iš savo alkano sūnaus, pakišdamas jam akmenį vietoj duonos. Dangiškasis Tėvas taip pat taip nesielgia.

Jėzus savo palyginime kalba apie Dievą kaip apie bičiulį. Jis yra tas, kuris mums nori gero, pas kurį galime ateiti, kuris mums kiekvienu atveju padės. Jėzus taip pat žino žmonių patirtis bei nuogąstavimus. Palyginime vaizduojamas bičiulis nėra linkęs akimirksniu išpildyti prašymą, jis atsikalbinėja ir apskritai neatrodo labai patikimas. Iš tikrųjų mes stengiamės neprileisti minties, kad kartais galvojame panašiai apie Dievą: jis mums atrodo panašus į draugą, kuris ne visuomet išklauso, daro kaip jam patogiau, nėra linkęs tuoj pat viską mesti ir eiti pagalbon. Tiesa, savo vidine cenzūra mes draudžiame sau taip mąstyti.

Tačiau Jėzus perpranta mus ir palyginime atvirai išsako tą klaidingą įsivaizdavimą. Palyginimu jis tarsi klausia: ar tikras draugas gali taip elgtis? Tai klausimas, koks kiekvieno iš mūsų asmeninio santykio su Dievu patyrimas. Iš tikrųjų toks nerangumas ar atsisakymas patarnauti būtų negirdėtas nusižengimas Rytų kultūroje puoselėjamam svetingumui ir pasirengimui padėti. Jėzus palyginimu nori pasakyti: žmonės taip nesielgia. Nejaugi taip galėtų elgtis Dievas? Net jei bičiuliui ateitų tokios nenorios mintys, jis jas atmestų ir duotų prašytojui visa, ko anas pageidauja. Draugas, kurio prašoma, savo delsimą įvykdyti prašymą grindžia tuo, kad yra vidurnaktis, netinkamas metas: iš miego pažadinti vaikai išsigandę nebeužmigs, bus sutrikdytas nakties poilsis. Tačiau Dievui juk tokios priežastys negalioja. Jam niekuomet nėra netinkamo laiko, jam niekas netrukdo. Taigi mūsų įsivaizdavimai apie delsiantį atsiliepti Dievą yra klaidingi. Dievas mus tikrai išklauso, kai juo pasitikėdami prašome.

Šventoji Gertrūda taip nusako maldos galią: ji pripildo kartėlio kupiną širdį saldybės, liūdną širdį padaro džiugią, vargingą paverčia turtinga, kvailą – išmintinga, baikščią – drąsia, silpną – stipria, o aklą – reginčia. Malda atveda didį Dievą į mažą širdį; alkaną sielą ji veda aukštyn pas Dievą, gyvąjį šaltinį. Šią vidujai atnaujinančią ir stiprinančią maldos galią pastebėjo ir mokiniai, kai Jėzus grįžo po maldos. Neturėtume įsivaizduoti, kad Jėzus buvo nuolat toks pat – ramus, nesikeičiančios nuotaikos ir neveikiamas išorinių įvykių. Jis taip pat išgyvendavo nuovargį, baimę, nekantrumą, ypač sutikdamas žmones, ieškojusius vien savo naudos. Tokiomis situacijomis jis eidavo į vienumą, kad Dievas jį vėl pripildytų jėgų.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“