Popiežius Benediktas XVI apie tris Augustino atsivertimus

Ištrauka iš Benedikto XVI pamokslo, pasakyto 2007 m. balandžio 22 d. per Eucharistijos šventimą Pavijoje (Italija)

<...> Velykų laiku Bažnyčia kas sekmadienį pateikia ištraukų iš pamokslų, kuriais apaštalai, pirmiausia Petras, po Velykų kvietė Izraelį įtikėti prisikėlusį Jėzų Kristų, taip įsteigdami Bažnyčią. Šiandieniame skaitinyje apaštalai stoja prieš Aukščiausiąjį teismą – instituciją, pasmerkusią Jėzų myriop bei negalėjusią pakęsti, kad per apaštalų skelbimą šis Jėzus dabar iš naujo ėmė veikti, kad jo gydanti jėga vėl tapo juntama ir apie jo vardą būrėsi žmonės, įtikėję jį esant pažadėtuoju Atpirkėju. Apaštalai kaltinami. Jiems prikišama: jūs „norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“. Petras į tai atsako glausta katecheze, kokia krikščioniškojo tikėjimo esmė: ne, ne jo kraują norime jums užtraukti. Jėzaus mirties ir prisikėlimo poveikis visiškai kitoks. Dievas padarė jį visų vadu ir išgelbėtoju, būtent ir jūsų, Izraelio tautos. Ir kur tas „vadas“ veda ir ką tas „išgelbėtojas“ atneša? Pasak šv. Petro, jis veda į atsivertimą, duoda erdvės bei galimybę atsiversti, atgailauti, pradėti iš naujo. Jis taip pat dovanoja nuodėmių atleidimą, padaro mūsų santykį su Dievu teisingą.

Ši trumpa Petro katechezė buvo skirta ne tik Aukščiausiajam teismui. Ji adresuojama mums visiems. Juk Jėzus Kristus, Prisikėlusysis, gyvas ir šiandien. Ir pirma einantis, kelią rodantis „vadas“, ir mūsų gyvenimą teisų darantis „išgelbėtojas“ jis yra visoms kartoms, visiems žmonėms. Žodžiai „atsivertimas“ ir „nuodėmių atleidimas“, atitinkantys abu Kristaus titulus: „vadas“ – graikiškai archegos – ir „išgelbėtojas“, yra pamatiniai Petro katechezės žodžiai, kuriais kreipiamasi į mūsų širdis. O ką jais norima pasakyti? Kelias, kuriuo turime eiti, kelias, kurį mums rodo Jėzus, vadinamas „atsivertimu“. Bet kas tai yra? Ką reikia daryti? Kiekvieno gyvenime atsivertimo forma savita, nes kiekvienas žmogus yra naujas ir nė vienas nėra kito kopija. Tačiau krikščionijos istorijoje Viešpats yra pateikęs atsivertimo modelių, kuriuos galime laikyti gairėmis. Galime žvelgti į Petrą, kuriam Viešpats Vakarienės kambaryje yra pasakęs: „O tu sugrįžęs stiprink brolius“ (Lk 22, 32). Kaip į didį atsivertėlį galime žvelgti į Paulių. Pavijos miestas garsėja vienu didžiausių atsivertėlių Bažnyčios istorijoje – šv. Aurelijumi Augustinu, mirusiu 430 m. rugpjūčio 28 d. vandalų apsuptame ir apgultame Afrikos uostamiestyje Hipone. Po įvairių sujudintos istorijos sumaiščių langobardų karalius jo palaikus įgijo Pavijai, todėl jis ypač priklauso šiam miestui ir jame bei iš jo ypatingu būdu kalba mums visiems.

Savo knygoje Confessiones Augustinas jaudinamai pavaizdavo savo atsivertimo kelią, pasibaigusį vyskupo Ambraziejaus jam suteiktu krikštu Milano katedroje. Confessiones skaitytojas gali pasekti ilgą vidinės kovos kelią, kurį Augustinas nuėjo iki didžiosios savo gyvenimo pervartos 387 m. Velykų naktį prie krikštinės. Įdėmiai pažvelgus į Augustino gyvenimą, galima pamatyti, kad atsivertimas buvo ne koks nors vienas momentas, bet būtent kelias. Taip pat galima išvysti, kad šis kelias prie krikštinės nesibaigė. Augustino gyvenimas ir po krikšto liko – nors ir kitoks – atsivertimo kelias iki pat mirtinos ligos, kai jis liepė ant sienos iškabinti atgailos psalmes, norėdamas visas jas turėti sau prieš akis, pats atsisakė priimti Komuniją, kad dar kartą galėtų nueiti atgailos kelią ir išganymą kaip Dievo gailestingumo dovaną priimti iš Kristaus rankų. Tad pagristai galime kalbėti apie Augustino „atsivertimus“, buvusius vienu didžiuliu atsivertimu ieškant Kristaus veido ir vėliau su juo kartu einant.

Trumpai norėčiau pakalbėti apie tris didelius šio atsivertimo kelio etapus, apie tris „atsivertimus“. Pirmasis pamatinis atsivertimas buvo vidinis kelias krikščionybės link, tikėjimo ir krikšto „taip“ link. Koks esminis šio kelio aspektas? Augustinas, viena vertus, buvo savo laiko žmogus, giliai paženklintas tuo metu vyravusių įpročių bei aistrų, visų jaunuolio klausimų bei problemų. Jis gyveno taip, kaip ir kiti, tačiau sykiu kai kuo išsiskyrė: visada liko ieškantysis. Jis niekada nebuvo patenkintas gyvenimu, koks jis siūlėsi ir kokį visi gyveno. Jį nuolatos kankino tiesos klausimas. Jis troško surasti tiesą. Išsiaiškinti, kas yra žmogus, kokia pasaulio kilmė, iš kur ateiname ir kur link einame, kaip surasti tikrą gyvenimą. Jis troško gyventi teisingai, o ne tiesiog gyventi be prasmės ir be tikslo. Aistra tiesai buvo pagrindinis jo gyvenimo šūkis. Ir dar viena ypatybė. Jam nepakako nieko, kas neturėjo Kristaus vardo. Šį vardą, pasak jo paties, jis buvo įtraukęs į save kartu su motinos pienu (plg. Conf. 3, 4, 8). Ir jis, kartais silpniau, kartais tvirčiau, visada tikėjo, jog Dievas yra ir mumis rūpinasi (plg. Conf. 6, 5, 8). Tačiau, kad šį Dievą iš tikrųjų pažintų bei su šiuo Jėzumi iš tikrųjų artimiau susipažintų ir ištartų jam „taip“ su visais to padariniais, jam ankstyvaisiais savo gyvenimo metais teko sunkiai galynėtis. Augustinas mums vaizduoja, kaip platoniškoji filosofija jam padėjo suvokti ir pažinti, kad pradžioje buvo Žodis – Logos, kūrybingasis protas. Tačiau filosofija, leidusi jam pažinti, jog visa kyla iš kūrybingojo proto, neparodė jokio kelio Jo link; šis Logos liko tolimas ir nepasiekiamas. Tik Bažnyčios tikėjime jis atrado antrą esminę tiesą: Žodis yra tapęs kūnu. Taip jis mus palyti, ir taip jį palytime mes. Dievo nusižeminimą įsikūnijimu turėtų atitikti mūsų nusižeminimas tikėjimu, atsisakančiu visažinystės puikybės ir nuolankiai įsiliejančiu į Kristaus kūno bendruomenę, gyvenančiu su Bažnyčia ir per tai tikrai konkrečiai, maža to, kūniškai susivienijančiu su gyvuoju Dievu. Nebūtina sakyti, kaip tai labai aktualu mums visiems – likti ieškančiaisiais, nesitenkinti tuo, ką visi sako ir daro, neprarasti žvilgsnio į amžinąjį Dievą ir Jėzų Kristų, mokytis tikėjimo nuolankumo kūniškoje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje.

Savo antrąjį atsivertimą Augustinas nusako Confessiones dešimtos knygos pabaigoje žodžiais: „Išgąsdintas savo nuodėmių ir savo nelaimės didybės, buvau sumanęs širdyje ir nutaręs pabėgti vienumon, bet tu suturėjai mane ir sustiprinai, tardamas: Kristus mirė už visus dėl to, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė (2 Kor 5, 15)“ (Conf. 10, 43, 70). Kas nutiko? Po krikšto Augustinas nusprendė grįžti į Afriką ir ten su savo draugais įsteigė nedidelį vienuolyną. Jo gyvenimas dabar turėjo būti visiškai skirtas kalbėtis su Dievu ir apmąstyti bei kontempliuoti bendrą jo žodžio grožį bei tiesą. Taip jis praleido trejus laimingus metus, manydamas pasiekęs savo gyvenimo tikslą; šiuo laikotarpiu atsirado daug vertingų teologinių-filosofinių kūrinių. 391 m., praėjus ketveriems metams po savo krikšto, uostamiestyje Hipone jis aplankė vieną draugą, kurį norėjo laimėti savo vienuolynui. Per sekmadienio šv. Mišias katedroje jis buvo atpažintas. Miesto vyskupas, graikų kilmės žmogus, prastai kalbėjęs lotyniškai ir vargęs su pamokslais, neatsitiktinai per pamokslą kalbėjo ketinąs išrinkti kunigą, kuriam būtų patikėta užduotis sakyti pamokslą. Žmonės nedelsdami stvėrė Augustiną ir jėga nuvedė į priekį, kad jis būtų įšventintas kunigu miestui tarnauti. Netrukus po tokio priverstinio įšventinimo Augustinas vyskupui Valerijui rašė: „Jaučiuosi, kaip nemokantis nulaikyti irklo ir paskirtas antruoju vairininku. Taip pat ir dėl to šventinamas tyliai verkiau“ (plg. Ep. 21, 1 ir t.). Graži kontempliatyvaus gyvenimo svajonė išnyko, Augustino gyvenimas iš pagrindų pasikeitė. Dabar jis nebegalėjo atsiduoti vien meditacijai vienumoje. Dabar su Kristumi turėjo gyventi dėl visų. Savo iškilias mintis ir įžvalgas dabar turėjo išversti į paprastų savo miesto žmonių mintis ir kalbą. Didysis filosofinis viso jo gyvenimo veikalas liko neparašytas. Vietoj to mums buvo padovanota daugiau – Evangelija, išversta į kasdienio gyvenimo kalbą. Savo dabartinį kasdienį gyvenimą Augustinas aprašė taip: „Drausminti kiršintojus, guosti silpnadvasius, palaikyti silpnuosius, neigti priešininkų nuomones <...> supurtyti aplaidžiuosius, nuraminti besikivirčijančius, padėti stokojantiems, išlaisvinti engiamuosius, drąsinti geruosius, pakęsti bloguosius ir ach! – visus mylėti“ (Serm. 340, 3). „Nuolatos pamokslauti, diskutuoti, barti, įkvėpti, būti visiems dėmesingam. Tai milžiniška našta, didelis svoris, varginantis darbas“ (Serm. 339, 4). Tai buvo antras ir nuolatos įgyvendintinas šio besigrumiančio ir kenčiančio žmogaus atsivertimas: vis iš naujo nuolatos būti čia visiems; vis iš naujo kartu su Kristumi dovanoti savo gyvenimą, kad kiti Jį, tikrąjį gyvenimą, galėtų atrasti.

Šventojo Augustino atsivertimo kelyje yra dar ir trečias lemtingas etapas. Įšventintas kunigu jis paprašė atostogų, kad galėtų nuodugniau pastudijuoti Šventąjį Raštą. Jo pirmoje pamokslų serijoje po tokios apmąstymų pertraukos kalbama apie Kalno pamokslą, aiškinamas Kristaus naujaip parodytas teisingo gyvenimo, „tobulo gyvenimo“ kelias, pateikiamas kaip kelionė šventuoju Dievo žodžio kalnu. Šiuose pamoksluose vis dar jaučiamas visas neseniai atrasto bei įgyvendinamo tikėjimo entuziazmas, tvirtas įsitikinimas, kad pakrikštytasis galįs būti „tobulas“, gyvendamas visiškai pagal Kristaus žinią. Po dvidešimties metų Augustinas parašė knygą Retractationes, kurioje kritiškai apžvelgė savo ankstesnius kūrinius ir pateikė pataisymų, išplaukiančių iš to, ką patyrė nauja. Apie tobulumo idealą, reikštą pamoksluose apie Kalno pamokslą, jis čia sako štai ką: suvokiau, kad tikrai tobulas tėra vienas ir kad tik viename visiškai išsipildė Kalno pamokslo žodžiai – pačiame Jėzuje Kristuje. Tuo tarpu visa Bažnyčia – mes visi, įskaitant apaštalus, – kiekvieną dieną turime melsti: atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams (plg. Retr. I, 19, 1–3). Augustinas išmoko galutinio nuolankumo – ne tik savo didingą mąstymą suderinti su Bažnyčios tikėjimu, ne tik savo didingas įžvalgas išversti į paprastą skelbimą, bet ir pripažinti, kad jam ir visai keliaujančiai Bažnyčiai nuolatos būtinas gailestingas atleidžiančio Dievo gerumas ir kad mes į Kristų, vienintelį Tobuląjį, tik tada pasidarome labiausiai panašūs, kai tampame tokiais kaip Jis gailestingumo žmonėmis. <...>