Magnificat danguje

Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė)

Apr 11, 19; 12, 1–6. 10; 1 Kor 15, 20–26; Lk 1, 39–56

Liturgijoje vyrauja Viešpaties Motinos džiaugsmas, dėkingumas ir šlovinimas. Skaitoma garsioji Magnificat, kuria Marija atsiliepia į pranašiškus Elzbietos žodžius: „Laiminga įtikėjusi, kad išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“ Po žemiškojo gyvenimo kelionės Marija pasiėmė šią giesmę į dangų. Ši giesmė vainikuoja nuolankiosios Viešpaties tarnaitės maldingumą ir viso gyvenimo kryptį Dievop. Marijos Ėmimo į dangų proga Magnificat įgyja naują ir galutinę prasmę. Mūsų švenčiamoje Eucharistijos liturgijoje įpintos dangiškos kilmės giesmės – Gloria bei Sanctus: tai tarsi dangiškosios liturgijos ataudai žemiškojoje liturgijoje. Marijos Ėmimo į dangų proga žemę ir dangų suvienija dvejopas ryšys: žemėje nuskambėjusi Dievo Motinos šlovinimo giesmė įtraukiama į dangiškąją liturgiją.

Taip Magnificat įgyja naują, konkretų, patį aukščiausią turinį. Marija iš tikrųjų tik dabar patiria, kaip aukštai malone iškeliamas žmogus ir kokia kilni dėl to gali būti Dievo šlovinimo giesmė. Jos gyvenime Dievo pradėtas išganymo darbas dabar atbaigtas – jos sielos džiūgavimui nėra ribų. Ji ir toliau išlieka nuolanki mergelė, nesuprantamu būdu Dievo išsirinkta ir apdovanota malone. Dangaus Karalienė nesėdi soste: ji nuolankiai klūpi ant kelių. Šia prasme Marijos neregėtas išaukštinimas nieko joje nepakeitė. Nuo šiol visos žmonių kartos įsitraukia į Marijos šlovinimo giesmę. Žmonių kartos šlovina Dievą Marijos žodžiais ir garbina Mariją dėl didžių per ją nuveiktų Dievo darbų. Teikdami Marijai ypatingą garbę krikščionys elgiasi pagal Evangeliją ir išpildo Marijos pranašystę, nes ji yra palaiminta pas Dievą.

Dievas iš tikrųjų padarė jai ir per ją didžių dalykų. Jis nepakeitė Marijos visuomeninės padėties, nepadarė jos turtingos, įtakingos ar garsios šioje žemėje. Vis dėlto ji šlovinama labiau už visas moteris pasaulio istorijoje. Amatininko šeimoje gyvenusios Marijos gyvenime vyko, viena vertus, paprasti, kita vertus, ypatingi dalykai. Dievas ją tolydžio vis labiau apdovanojo savo meile, dalijosi dieviškojo gyvenimo bendryste. Tai, kad Dievas Mariją pasiėmė į dangiškąją šlovę, buvo nuosekli jos gyvenimo tąsa ir išsipildymas. Kas šioje žemėje jau gyvena kaip danguje, išlieka toks ir po mirties. Mirtis tik įamžina faktinę situaciją. Marijos Ėmimu į dangų apimtas ir jos kūnas, tai yra būsimo visuotinio kūno iš numirusių prisikėlimo ženklas.

Dabar Marija regi Dievą tokį, koks jis yra. Anksčiau ji, panašiai kaip mes, ne viską galėjo iki galo suprasti ir kartais skausmingai svarstė savo širdyje Viešpaties Apvaizdos numatytus įvykius. Dabar Marija žino, kad joks žmogus negali lygintis su Dievo galybe, niekas negali jo bandyti ar kritikuoti. Joks žmogus negali drįsti pykti ant Dievo: tik aukštybių išmintis atskleidžia, kaip tai būtų kvaila.

„Šventas yra jo vardas“: pagal žydiškąją vartoseną tokiu posakiu išreiškiamas iš pagarbos netariamas Viešpaties vardas. Prieš nustebusias Marijos akis iškyla Dievo didybė. Iš Dievo sklindanti šviesa pakeliama tik todėl, kad jis „maloningas iš kartos į kartą“. Taip Marija siūlo ir mūsų kartai pasitikėti Dievo gailestingumu. Jei jausime Dievui baimingą pagarbą, patirsime ir jo gailestingumą.

Danguje Marija dar giliau suvokia galingą Dievo veikimą, kurį žemėje išreiškė Magnificat giesme. Pasaulio galingieji, nuo kurių ji su savo Sūnumi patyrė tiek daug baisių išbandymų, Dievo galybe nustumiami nuo pasaulio istorijos scenos. Turtuoliai paleidžiami tuščiomis dalijant Dievo gėrybes. Dievas apverčia tuos žemiškuosius santykius, kurie prieštarauja jo karalystei. Išaukštinami mažutėliai: žmonės, kurie buvo kitų niekinami ir patys nebuvo apie save geros nuomonės, žmonės, kurie stebėjosi Dievo didybe, o ne savo darbais. Marija pilnutiniu džiaugsmu džiūgauja dėl to, ką Dievas parengė jį mylintiems žmonėms.

Galiausiai Marija gėrisi Dievo ištikimybe sandorai. Ji yra naujosios Dievo tautos, kurią sudaro išrinktieji iš visų pasaulio tautų, Motina. Tačiau ji yra taip pat žydė, priklauso Izraelio tautai, Abraomo palikuonims. Dievas nepaliko savo tarno Izraelio, nors jis tūkstanteriopai to užsitarnavo. Padarydamas izraelitę Mariją Mesijo motina, Dievas iškėlė taip pat Izraelį. Amžiais galiojusi Dievo sandora galioja taip pat ir Naujosios Sandoros tautai. Marija išpažįsta šią ištikimybę ir šlovina už ją Dievą.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“