Liepsnos troškimas

20 eilinis sekmadienis (C)

Jer 38, 4–6. 8–10; Žyd 12, 1–4; Lk 12, 49–53

Šiame palyginime Jėzus vaizduoja save kaip gaisro sukėlėją. Jo gyvenimo tikslas ir pasiuntinybė yra paskleisti žemėje ugnį. Jis trokšta ne tik uždegti žmonių širdis, bet taip pat siekia įžiebti ir visiems matomą liepsną. Tai dar nėra iki galo įgyvendinta, tačiau pats Jėzus sako, jog karštai to trokšta. Kas yra ši liepsna? Ji yra pats Jėzus, kukliai ir daugelio neatpažintas gyvenęs žemėje, tik savo prisikėlimu ir žengimu į dangų atskleidęs savo viešpatystę. Bažnyčios mokytojas Origenas perduoda mums Jėzaus žodžius, kurių nėra Šventajame Rašte: „Kas artinasi prie manęs, artinasi prie ugnies.“ Jėzaus laikų žmonėms liepsna yra vienas iš Dievo požymių. Dievas keliauja kaip ugninis stulpas, vesdamas savo tautą. Jis pasirodo Mozei degančio krūmo pavidalu. Ant Sinajaus kalno žaibai, ugnis ir dūmų migla lydi Viešpaties nužengimą. Nevaldoma ugnies stichija įspūdingai vaizduoja Dievo didybę. Dabar Dievas Kristuje pats nužengia į žemę. Šios ugnies niekas nebeįstengs užgesinti. Ši liepsna žmonėms visada teiks šviesą ir rodys kelią.

Jei šios ugnies kibirkštis nukrinta į imlią ir atvirą žmogaus širdį, ji ima liepsnoti. Įsižiebia tikėjimas, užsiliepsnoja meilė ir kyla viltis. Tai nėra vien nepavojingas žaidimas. Jėzaus ugnis būtinai paveikia tą žmogų, kuriame ji dega, taip pat kitus, tarp kurių jis gyvena. Žmonės, norintys patogiai susitvarkyti gyvenimą, nuogąstauja dėl pašonėje rusenančio ugnies židinio. Jei galėtų, iškviestų gaisrininkus ar tvarkdarius ir grąžintų ankstesnę stabilią tvarką. Bažnyčia nėra gaisrų gesintoja. Ji kaip tik siekia plėtoti Kristaus liepsną. Bažnyčia neatšauks ir neslopins Jėzaus mokymo liepsnos vien dėl išorinės, tariamos ramybės.

Jėzus nėra bejausmis vyras. Getsemanėje kraujo ir prakaito lašai atskleidžia jo nuogąstingą sielvartą prieš kryžiaus mirtį. Jis to nesigėdija. Žmonėms, manantiems, kad širdies jausmus reikia vien marinti, Jėzus neparodys pavyzdžio. Jis tiesiog skęsta jį užliejančiose kančios bangose. Šios kančios bangos – tarsi antrasis krikštas, kurio Jėzus taip troško: „Turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys.“

Du Jėzaus krikštai tarpusavyje susiję. Krikštą Jordane iki galo atkleidžia krikštas Golgotoje. Krikštas Jordane nėra vien nekenksminga ritualinė apeiga. Tai veikiau mirties įvaizdis, nurodantis būsimąją kryžiaus mirtį. Dabar tampa aišku, kodėl Jėzus, pasak Šventojo Rašto, Dievo Šventasis, krikštijamas Jordane drauge su kitais nusidėjėliais. Jis solidarizuojasi su jais, prisiima pasaulio kaltę ir nuplauna ją Jordano vilnimis. Jis pasiima pasaulio nuodėmę ant Kryžiaus medžio ir kenčia dėl jos mirties bausmę. Tai, kas pirmojo Jėzaus krikšto metu buvo tik įvaizdis be kraujo, Golgotoje turi būti ratifikuota krauju. Jėzaus atsidavimas Jordane dangaus Tėvo pripažįstamas ir priimamas Golgotoje. Atstovavimą nusidėjėliams Jėzus apmoka savo gyvybe.

Ar angelai Betliejuje melavo, skelbdami, kad žmonijai gimė ramybę atnešęs Išganytojas? Juk šiandienos Evangelijoje pats Jėzus pareiškia: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės.“ Kitoje vietoje Jėzus sako: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“, tačiau čia pat priduria: „Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“ Šiuose iš pažiūros prieštaringuose teiginiuose atsiskleidžia tikroji krikščioniškoji taikos ir ramybės samprata.

Šios dienos Evangelijos skaitinys rėžia mūsų ausis, išskyrus gal pabaigos eilutes apie marčias ir anytas… Tačiau Jėzus čia kalba ne apie ginčus dėl tvarkos indaujoje, o kur kas esmingesnį dalyką. Taika neatnešama ant sidabrinio padėklo, dėl jos tenka kovoti. Sunkumai ir kentėjimai, įveikiant nesutarimus bei skirtybes, – visa tai yra taikos kaina.

Jėzus nenuslepia, kad pasaulyje jo mokslas daugina pretekstus konfliktams. Jėzaus pradėta kova žemėje vis labiau įsiliepsnoja. Žinoma, tai nėra fizinė kova. Jėzaus mokymu nepateisinami jokie religiniai karai, deportacijos ar prievartiniai atvertinėjimai. Tačiau Jėzaus reikalavimai kartais mus pastato į skausmingą padėtį: dėl Kristaus susikerta mūsų nuomonės net su artimais ir mylimais žmonėmis. Suskaldomi artimiausi šeimos ryšiai, skyla kartos, tautos ir laikai. Tai atskleidžia puolusios žmonijos tragizmą: žmonės tokie akli ir iškrypusios mąstysenos, kad išganyti atėjęs Jėzus jiems atrodo pragaištingas. Jėzus atėjęs gelbėti ir vienyti žmonijos, sukelia susiskaldymą. Jei išganingas ir geravališkas Jėzaus atėjimas sukelia tokius prieštaringus padarinius, vadinasi, pačiame žmoguje žioji gili nuodėmės žaizda. Iš žmogaus širdies kyla priešiškumas ir susiskaldymas. Tikroji taika kuriama žmogaus širdyje – tokia taikdarystė laiminama Kalno pamoksle. Nuodėmės pažeista klausa išgirskime didįjį Jėzaus troškimą iš jo mokymo visumos.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“