Išgelbėtųjų būrys

21 eilinis sekmadienis (C)
Iz 66, 18–21; Žyd 12, 5–7. 11–13; Lk 13, 22–30

Žmogus klausia Jėzų apie būsimų išgelbėtųjų skaičių. Iš nuogąstingo klausimo galima numanyti, jog šis skaičius būsiąs labai mažas. Veikiausiai žmogui padarė įspūdį griežti Jėzaus mokymo reikalavimai. Šis klausimas nebuvo vien žaismingas smalsavimas, jis atspindėjo aštrią polemiką. Vieni manė, jog Izraelis būsiąs išgelbėtas kolektyviai kaip tautos visuma. Kiti buvo labai pesimistiški: būsią daugiau prarastųjų negu išganytųjų. Jėzus tiesiai nesako, ar išgelbėtųjų bus daug, ar mažai. Tai Dievo reikalas, ir tokiais atvejais žmogui reikia pažaboti savo smalsumą. Klausimas apie išgelbėtųjų skaičių yra antrinis. Svarbiausia – čia Jėzus kreipiasi būtent į savo klausytojus, taip pat ir mus – yra tai, kad mes būtume tarp išgelbėtųjų. Jėzus nukreipia žmonių dėmesį nuo skaičių į asmeninį likimą. Žinoma, natūralu manyti, kad tikimybė būti išgelbėtam tuo didesnė, juo didesnis bus išgelbėtųjų skaičius. Tačiau Jėzus atmeta tokią mąstyseną. Nepakanka vien išganymo tikėtinumo, reikia tikrumo.

Čia būtina kovoti, tarsi gresiant mirties pavojui žūtbūtinai veržtis pro siauras duris. Tai panašu į gelbėjimąsi pro avarinį išėjimą iš gaisro apimto pastato. Jėzus sako, kad daugeliui nepavyks išsigelbėti. Mums klausimai: kodėl? kiek bus tokių? Ar jie nepakankamai stengėsi? Ar per greitai pasidavė? lieka atviri. Šiuo atveju netikrumas yra geras dalykas, jis ragina ieškoti atsako.

Jėzaus palyginimas apie išganymą plėtojamas toliau. Anksčiau kalbėjęs apie ankštus vartus, dabar jis prabyla apie uždarytas duris. Tai reiškia, kad išganymas yra ribota ir vienkartinė galimybė: prapuola pasibaigus kvietimo laikui. Yra tokio neatitaisomo pavėlavimo galimybė. Čia negelbsti pigūs paguodimai, esą mūsų Viešpats nėra piktas ar pagiežingas. Šia Šventojo Rašto vieta vaizduojama labai aiški grėsmė. Iš tikrųjų nepaprastai liūdna, jei durys tarp jo ir mūsų turės būti galutinai uždarytos. Tuomet ir visažinantis Viešpats mūsų daugiau nebepažins. Šis Jėzaus įspėjimas galioja kiekvienam ir nerimta viltis išimčių. Jėzus atmeta savo amžininkų žydų lūkesčius, kad jie būsią išganyti dėl kilmės bendrystės. Pasirodo, kad vien bendrauti su Jėzumi prie stalo nepakanka. Čia galima paklausti savęs, ar kartais mūsų bendravimas su Jėzumi prie Eucharistijos stalo nėra vien formalus sąžinės nuraminimo ritualas. Jėzus atvirai sako savo amžininkams, jog išganymo negarantuoja gyvenama vieta, laikas, pilietybė. Reikia būti Jėzaus mokiniu ir sekti Jėzų. Kas nepaisė šio kvietimo, nepaisė Dievo valios. Žmogui, nevykdžiusiam Dievo valios, pagal žydų tikėjimo tradiciją išsakomas prakeikimas. Jėzaus paveikslas nėra tik saldus.

Šie žodžiai nuskamba Luko evangelijoje, kurioje randame jaudinančių Dievo gailestingumo liudijimų, ypač palyginimuose apie sūnų palaidūną, gailestingąjį samarietį, muitininką Zachiejų, atgailaujančią nusidėjėlę. Tas pats Jėzus dabar taria griežtai nuskambantį įspėjimą. Čia galime prisiminti ir kitą Luko papasakotą istoriją apie turtuolį ir Lozorių. Aišku, kad turtuolis, žemiškajame gyvenime visai nekreipęs dėmesio į vargšo Lozoriaus kančias, nusipelno bausmės ir negali tikėtis išsigelbėti teisindamasis ar atsiprašinėdamas.

Jėzus vaizduoja savo tautiečių liūdną likimą. Išrinktosios tautos šventieji protėviai Abraomas, Izaokas ir Jokūbas drauge su iškiliaisiais pranašais bus regimi Dievo karalystėje. Tačiau netikintys žydai į ją nebus priimti. Tikėjimo protėviai kažką reiškia tik tam, kas laikosi panašaus tikėjimo, kuriuo jie gyveno. Vien kraujo giminystės, kuriai tokią reikšmę teikė žydai, nepakanka. Matydami tokią galutinę katastrofą ir būdami atstumti, jie grieš dantimis iš apmaudo.

Į išrinktųjų būrį (šį palyginimą turime prisitaikyti ir mes, krikščionys) iš keturių pasaulio šalių renkasi išganytieji žmonės. Jie sėda už puotos stalo Dangaus karalystėje, pakviesti į artimiausią vidinę bendrystę su Viešpačiu. Čia nesvarbi jų odos spalva, kalba ar kultūra. Dangaus karalystė yra paskelbta visiems ir visiems atvira. Jėzus atkreipia dėmesį į dar vieną nelauktą dalyką. Jo klausytojams įprasta tvarka gali pavirsti priešingybe. Žydų akimis, religinėje hierarchijoje pagonys užėmė paskutinę vietą. Tačiau tarp jų pasirodo daugelis tokių, kurie Dangaus karalystėje užima pirmąsias vietas. Visose tautose yra vienokių ar kitokių. Tikrąją hierarchiją nulemia tikėjimas ir malonė.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“