Tikėjimo mokymo kongregacija
Atsakymai į klausimus dėl kai kurių mokymo apie Bažnyčią aspektų

Įžanga

Visiems žinoma, kiek daug prie gilesnio ekleziologijos supratimo prisidėjo Vatikano II Susirinkimas savo dogmine konstitucija Lumen gentium, dekretais dėl ekumenizmo (Unitatis redintegratio) bei Rytų Bažnyčių (Orientalium Ecclesiarum). Išsamiau patyrinėti šį dalyką bei pateikti su tai susijusių praktinių gairių manė esant reikalinga ir popiežiai – popiežius Paulius VI enciklikoje Ecclesiam suam (1964) ir Jonas Paulius II enciklikoje Ut unum sint (1995).

Iš to išplaukianti teologų pareiga plačiau ištirti daugialypius ekleziologijos pavidalus davė pradžią gausiai literatūrai šia tema. Ši tema pasirodė esanti vaisinga, tačiau kartu reikalinga patikslinimų bei paaiškinimų; tai ir buvo padaryta deklaracijoje Mysterium Ecclesiae (1973), laiške Katalikų Bažnyčios vyskupams Communionis notio (1992) ir deklaracijoje Dominus Iesus (2000) – Tikėjimo mokymo kongregacijos paskelbtuose dokumentuose.

Tokios temos struktūrinė apimtis bei daugybės teiginių naujumas be paliovos skatina teologinius apmąstymus, ne visada atsparius klaidingiems aiškinimams, skatinantiems dviprasmybes, kurias ši Kongregacija pasirūpino atidžiai ištirti. Vadovaudamasi katalikų mokymo apie Bažnyčią visuma, Kongregacija čia norėtų patikslinti Magisteriumo kai kurių ekleziologinių pasakymų tikrąją reikšmę, idant į teologinį disputą neįsiveltų klaidų dėl dviprasmybių.

ATSAKYMAI Į KLAUSIMUS

Pirmas klausimas: Ar Vatikano II Susirinkimas pakeitė ankstesnį mokymą apie Bažnyčią?

Atsakymas: Vatikano II Susirinkimas nei ketino šį mokymą pakeisti, nei pakeitė; jis norėjo jį išplėtoti, giliau suprasti ir išsamiau išdėstyti.

Būtent tai Susirinkimo pradžioje aiškiai patvirtino Jonas XXIII (1). Paulius VI tai pakartojo (2) ir, skelbdamas konstituciją Lumen gentium, pareiškė: „Geriausias šio paskelbimo komentaras, regis, yra tai, kad juo tradicinis mokymas niekuo nepakeičiamas. To, ko norėjo Kristus, norime ir mes. Tas, kas buvo, išlieka. Ko amžių tėkmėje mokė Bažnyčia, mokome ir mes. Tai, kas anksčiau glūdėjo gyvenimo praktikoje, dabar atvirai išreikšta mokymo pavidalu; tai, kas buvo abejotina, išaiškinta; tai, kas buvo apmąstoma, aptarinėjama ir iš dalies ginčytina, dabar įvilkta į tikslią mokymo formulę“ (3). Tokį ketinimą nekart išreiškė bei jo laikėsi vyskupai (4).

Antras klausimas: Kaip reikėtų suprasti pasakymą, kad Kristaus Bažnyčia laikosi [subsistuoja] Katalikų Bažnyčioje?

Atsakymas: Kristus „šioje žemėje“ įsteigė vieną vienintelę Bažnyčią ir įsteigė ją kaip „regimą sambūrį ir dvasinę bendruomenę“ (5), kuri istorijoje egzistavo nuo pat pradžių bei egzistuos visada ir kurioje vienintelėje išliko bei išliks visi Kristaus įsteigti elementai (6). „Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką... Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi [subsistuoja] Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų“ (7).

Dogminės konstitucijos Lumen gentium 8 skirsnyje laikymasis [subsistavimas] reiškia visų Katalikų Bažnyčioje, kurioje konkrečiai pasaulyje aptinkama Kristaus Bažnyčia, Kristaus įsteigtų elementų istorinę tąsą bei išlikimą (8).

Vadovaujantis katalikų mokymu, pagrįstai galima sakyti, kad Bažnyčiose ir bažnytinėse bendrijose, nesančiose visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, dėl jose esančių šventumo bei tiesos elementų Kristaus Bažnyčia yra ir veikia (9), tačiau žodis „laikosi“ [„subsistuoja“] priskiriamas vien Katalikų Bažnyčiai, nes susijęs su Išpažinimuose išpažįstama vienatiškumo žyme (Tikiu... „vieną“ Bažnyčią), o toji vienatinė Bažnyčia laikosi [subsistuoja] Katalikų Bažnyčioje (10).

Trečias klausimas: Kodėl vartojamas pasakymas subsistit in, o ne tiesiog žodis „yra“?

Atsakymas: Vartojant šį pasakymą, kuriuo pažymimas Kristaus Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios visiškas tapatumas, mokymas apie Bažnyčią nepakeičiamas, tačiau aiškiau išreiškiama tiesa, kad už jos sandaros ribų „esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei“ (11).

„Tad nors mes tikime, kad tos atsiskyrusios Bažnyčios ir bendrijos patiria trūkumų, išganymo slėpinyje jos anaiptol nėra beprasmės ir bereikšmės. Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai“ (12).

Ketvirtas klausimas: Kodėl Vatikano II Susirinkimas nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia atsiskyrusias Rytų Bažnyčias vadina „Bažnyčiomis“?

Atsakymas: Susirinkimas pageidavo, kad būtų laikomasi tradicinės šio pavadinimo vartosenos. Kadangi „tos Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus ir, apaštališkosios įpėdinystės dėka, ypač kunigystę bei Eucharistiją, kuriais jos ir dabar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijungusios“ (13), jos vertos „dalinių arba vietinių Bažnyčių“ titulo (14) ir vadinamos katalikų dalinių Bažnyčių seserimis (15).

„Tad Viešpaties Eucharistijos šventimu šiose dalinėse Bažnyčiose statydinama ir auga Dievo Bažnyčia“ (16). Tačiau kadangi bendrystė su Katalikų Bažnyčia, kurios regima galva yra Romos vyskupas ir Petro įpėdinis, yra dalinės Bažnyčios ne koks nors išorinis priedas, bet vienas jos esminių vidinių pradų, toms garbingoms krikščionių bendrijoms būdingą dalinių Bažnyčių būvį ženklina trūkumas (17).

Kita vertus, Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų valdomai Bažnyčiai būdingą visuotinumo pilnatvę istorijoje iki galo įgyvendinti trukdo krikščionių susiskaldymas (18).

Penktas klausimas: Kodėl Susirinkimo ir vėlesnio Magisteriumo tekstuose XVI a. kilusioms bendrijoms nepriskiriamas „Bažnyčios“ titulas?

Atsakymas: Nes, anot katalikų mokymo, tos bendrijos neturi apaštališkosios įpėdinystės per Šventimų sakramentą ir todėl stokoja esminio Bažnyčios elemento. Bažnytinės bendrijos, pirmiausia dėl sakramentinės kunigystės stygiaus neišlaikiusios autentiškos ir visos Eucharistijos slėpinio tikrovės (19), negali, vadovaujantis katalikų mokymu, būti vadinamos „Bažnyčiomis“ tikrąja šio žodžio prasme (20).

Pasirašiusiam kardinolui, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui, suteiktoje audiencijoje popiežius šiuos šios Kongregacijos paprastojo susirinkimo priimtus atsakymus patvirtino ir nurodė paskelbti.

Roma, Tikėjimo mokymo kongregacijos būstinė,
2007 m. birželio 29 d.,
Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė

Kardinolas William Levada
Prefektas

Angelo Amato SDB
Titulinis Silos vyskupas, sekretorius

Nuorodos

(1) Jonas XXIII. Kreipimasis (1962 10 11): „Susirinkimas... nori perteikti katalikų mokymą visą, nei pažeistą, nei iškraipytą... Tačiau šiandien visiems būtina iš naujo uoliai, giedra ir ramia dvasia priimti visą katalikų mokymą nieko neatsisakant... Būtina šį mokymą geriau ir giliau suprasti, kaip to karštai trokšta visi krikščioniško, katalikiško, apaštališko reikalo šalininkai... Būtina šį patikimą bei nekintamą mokymą, kurio privalu laikytis tikėjimo klusnumu, ištirti bei išdėstyti mūsų laiko reikalaujamu būdu. Viena yra pats tikėjimo paveldas, t. y. tiesos, glūdinčios mūsų garbingame mokyme, ir kita – būdas, kuriuo jos išdėstomos, visada išlaikant jų prasmę bei reikšmę“: AAS 54 (1962), 791–792.
(2) Plg. Paulius VI. Kreipimasis (1963 09 29): AAS 55 (1963), 847–852.
(3) Paulius VI. Kreipimasis (1964 11 21): AAS 56 (1964), 1009–1010.
(4) Susirinkimas norėjo išreikšti Kristaus Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios tapatumą. Tai rodo diskusija dėl dekreto Unitatis redintegratio. Dekreto schema Relatio pavidalu Auloje buvo pateikta 1964 m. rugsėjo 23 d. (Act Syn III/II 296–344). Į vyskupų atsiųstus pasiūlymus 1964 m. lapkričio 10 d. atsakė Krikščionių vienybės sekretoriatas (Act Syn III/VII 11–49). Iš šio Expensio modorum čia cituojami keturi su šio dokumento pirmuoju klausimu susiję tekstai:
A) [In Nr. 1 (Prooemium) Schema Decreti: Act Syn III/II 296, 3–6]
„Pag. 5, lin. 3–6: Videtur etiam Ecclesiam catholicam inter illas Communiones comprehendi, quod falsum esset.
R(espondetur): Hic tantum factum, prout ab omnibus conspicitur, describendum est. Postea clare affiramtur solam Ecclesiam catholicam esse veram Ecclesiam Christi“ (Act Syn III/VII 12).
B) [In Caput I in genere: Act Syn III/II 297–301]
„4 – Expressius dicatur unam solam esse veram Ecclesiam Christi; hanc esse Catholicam Apostolicam Romanam; omnes debere inquirere, ut eam cognoscant et ingrediantur ad salutem obtinendam...
R(espondetur): In toto textu sufficienter effertur, quod postulatur. Ex altera parte non est tacendum etiam in aliis communitatibus christianis inveniri veritates revelatas et elementa ecclesialia“ (Act Syn III/VII 15). Taip pat plg. ten pat, Nr. 5.
C) [In Caput I in genere: Act Syn III/II 296 ir t.]
„5 – Clarius dicendum esset veram Ecclesiam esse solam Ecclesiam catholicam romanam...
R(espondetur): Textus supponit doctrinam in constitutione ‚De ecclesia‘ espositam, ut pag. 5, lin. 24–25 affirmatur“ (Act Sun III/VII 15). Komisija, turėjusi įvertinti siūlomas dekreto Unitatis redintegratio pataisas, aiškiai išreiškia Kristaus Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios tapatumą bei jos vienatiniškumą ir dogminę konstituciją Lumen gentium laiko šio mokymo pagrindu.
D) [In Nr. 2 Schema Decreti: Act Syn III/II 297 ir t.]
„Pag. 6, lin. 1–24: Clarius exprimatur unicitas Ecclesiae. Non sufficit inculcare, ut in textu fit, unitatem Ecclesiae.
R(espondetur): a) Ex toto textu clare apparet identificatio Ecclesiae Christi cum Ecclesia catholica, quamvis, ut oportet, efferantur elementa ecclesialia aliarum communitatum“.
„Pag. 7, lin. 5: Ecclesia a successoribus Apostolorum cum Petri successore capite gubernata (cf. Novum textum ad pag. 6, lin. 33–34) expliciter dicitur ‚unicus Dei grex‘ et lin. 13 ‚una et unica Dei Ecclesia‘“ (Act Syn III/VII).
Abu šie pasakymai yra Unitatis redintegratio 2.5 ir 3.1.
(5) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 8.1.
(6) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 3.2; 3.4; 4.6.
(7) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 8.2.
(8) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Deklaracija Mysterium Ecclesiae, 1.1: AAS 65 (1973), 397; Deklaracija Dominus Iesus, 16.3: AAS 92 (2000-II), 757–758; Notifikacija dėl Leonardo Boffo OFM knygos Chiesa: carisma e potere: AAS 77 (1985), 758–759.
(9) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint, 11.3: AAS 87 (1995), 928.
(10) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 8.2.
(11) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 8.2.
(12) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 3.4.
(13) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 15.3; plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Communionis notio, 17.2: AAS 85 (1993), 848.
(14) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 4.1.
(15) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 4.1; Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint, 56 ir t.: AAS 87 (1995), 954 ir t.
(16) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 15.1.
(17) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Communionis notio, 17.3: AAS 85 (1993), 849.
(18) Plg. ten pat.
(19) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 22.3.
(20) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Deklaracija Dominus Iesus, 17.2: AAS 92 (2000), 758.