Tikėjimo mokymo kongregacija
Dokumento Atsakymai į klausimus dėl kai kurių mokymo apie Bažnyčią aspektų komentarai
Įvairūs klausimai, į kuriuos norėtų atsakyti Tikėjimo mokymo kongregacija, susiję su bendrąja Bažnyčios samprata, išnyrančia iš Vatikano II Susirinkimo dogminių bei ekumeninių dokumentų Bažnyčios Susirinkimo apie Bažnyčią, kuris, pasak Pauliaus VI, reiškė naują epochą Bažnyčiai, nes geriau nusakė ir atskleidė tikrąjį Kristaus Sužadėtinės veidą. Be to, primenami pagrindiniai popiežių Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II dokumentai bei Tikėjimo mokymo kongregacijos pareiškimai. Visais jais siekta vis labiau gilinti Bažnyčios sampratą, pateikti paaiškinimų gausios posusirinkiminės teologinės produkcijos, ne visada atsparios nukrypimams bei netikslumams, akivaizdoje.
Tokį patį tikslą turi ir šis dokumentas, kuriuo Kongregacija nori priminti kai kurių Magisteriumo pareiškimų ekleziologijos srityje autentišką reikšmę, idant sveikų teologinių tyrimų nelydėtų klaidos ar dviprasmybės. Toks požiūris sąlygoja Responsa ad quaestiones literatūrinį žanrą: pati dokumento prigimtis lemia, kad jame ne pateikiami argumentai dėstomo mokymo naudai, bet apsiribojama ankstesnio Magisteriumo pareiškimų priminimu ir trokštama tarti tikrą bei patikimą žodį šia tema.
Pirmu klausimu klausiama, ar Vatikano II Susirinkimas nepakeitė ankstesnio Bažnyčios mokymo.
Klausimas susijęs su to naujo Bažnyčios veido, kurį, pasak Pauliaus VI, pasiūlęs Vatikano II Susirinkimas, reikšme.
Atsakymas, besiremiantis Jono XXIII ir Pauliaus VI mokymu, labai aiškus: Vatikano II Susirinkimas neketino keisti ir iš tikrųjų nepakeitė ankstesnio Bažnyčios mokymo, bet jį tiktai pagilino ir nuosekliau išdėstė. Šia prasme pateikiami Pauliaus VI žodžiai iš jo kalbos, pasakytos skelbiant Susirinkimo dogminę konstituciją Lumen gentium; jais patvirtinama, kad tradicinis mokymas nebuvo niekaip pakeistas, bet tai, kas anksčiau glūdėjo gyvenimo praktikoje, dabar atvirai išreikšta mokymo pavidalu; tai, kas buvo abejotina, išaiškinta; tai, kas buvo apmąstoma, aptarinėjama ir iš dalies ginčytina, dabar įvilkta į tikslią mokymo formulę.
Panašiai nėra pertrūkio tarp Susirinkimo mokymo ir vėlesnių Magisteriumo pareiškimų, kuriais šis mokymas tęsiamas, gilinamas ir kartu plėtojamas. Tikėjimo mokymo kongregacijos deklaracijoje Dominus Iesus, pavyzdžiui, vadovaujamasi Susirinkimo ir posusirinkiminiais tekstais, nieko nepriduriant ir neatsisakant.
Nepaisant tokių aiškių liudijimų, Vatikano II Susirinkimo mokymas posusirinkiminiu laikotarpiu tapo ir šiandien tebėra klaidingų ir su tradiciniu katalikų mokymu apie Bažnyčios prigimtį nesuderinamų aiškinimų objektu: viena vertus, jis laikytas koperniškąja pervarta, kita vertus, dėmesys kreiptas į aspektus, tarsi prieštaraujančius kitiems. Vatikano II Susirinkimo pamatinis ketinimas aiškiai buvo kalbėjimą apie Bažnyčią įtraukti ir pajungti kalbėjimui apie Dievą, pateikiant tikrai teo-loginę ekleziologiją, tačiau priimant Susirinkimo nutarimus šis esminis bruožas dažnai būdavo išleidžiamas iš akių pavienių ekleziologinių ištarų naudai, dėmesys, skiriamas pavieniams lengvai įsimenamiems žodžiams, skatino vienpusišką ir dalinį Susirinkimo mokymo aiškinimą.
Kalbant apie Lumen gentium ekleziologiją, tai į bažnytinę sąmonę įsirėžė kelios svarbiausios ištaros: Dievo tautos sąvoka, vyskupų kolegialumas kaip vyskupo tarnybos kartu su popiežiaus primatu pervertinimas, dalinės Bažnyčios visuotinėje Bažnyčioje pervertinimas, Bažnyčios sąvokos ekumeninis atvirumas bei atvirumas kitoms religijoms, galiausiai Katalikų Bažnyčios ypatingas statusas, išreiškiamas formule, nusakančia, kad viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Bažnyčia, apie kurią kalbama Tikėjimo išpažinime, laikosi [subsistuoja] Katalikų Bažnyčioje (subsistit in Ecclesia catholica).
Kai kurios iš šių ištarų, pirmiausia ištara apie Katalikų Bažnyčios ypatingą statusą ir jos apmąstymai ekumeninėje srityje, sudaro pagrindines dokumento tolesnių klausimų temas.
Antru klausimu klausiama, kaip reikėtų suprasti pasakymą, kad Kristaus Bažnyčia laikosi [subsistuoja] Katalikų Bažnyčioje.
Rašydamas, girdi, pasakymas subsistit in privers išlieti daug rašalo, G. Philipsas, matyt, nenumatė, jog diskusija truks taip ilgai ir karštai, kad Tikėjimo mokymo kongregaciją paskatins paskelbti šį dokumentą.
Tokia primygtinė būtinybė, apskritai glūdinti ir minėtuose Susirinkimo, ir vėlesnio Magisteriumo tekstuose, atspindi rūpestį išlaikyti Bažnyčios vienybę ir vienatiškumą, kurie išnyktų tarus, jog galimi keli Kristaus įsteigtos Bažnyčios subsistavimai. Tada, kaip teigiama deklaracijoje Mysterium Ecclesiae, Kristaus Bažnyčią būtų galima įsivaizduoti kaip diferencijuotą ir kartu kažkaip vieningą Bažnyčių ir bažnytinių bendrijų sumą arba manyti, kad Kristaus Bažnyčia šiandien niekur nebeegzistuoja ir todėl turi būti tik visų Bažnyčių ir bendrijų siektinas tikslas. Vienatinė Kristaus Bažnyčia kaip viena istorijoje nebeegzistuotų arba egzistuotų tik idealiai, t. y. in fieri per dialogo pranašaujamą bei žadamą įvairių seseriškų Bažnyčių susiliejimą bei susivienijimą.
Dar aiškesnė yra Tikėjimo mokymo kongregacijos notifikacija dėl vienos Leonardo Boffo knygos, anot kurios, vienatinė Kristaus Bažnyčia gali laikytis [subsistuoti] kitose krikščionių Bažnyčiose; priešingai, patikslinama notifikacijoje, Susirinkimas žodį subsistit pasirinko tam, kad būtų aišku, jog egzistuoja vienas vienintelis tikrosios Bažnyčios subsistavimas, tuo tarpu už jos regimos sąrangos tėra Bažnyčios elementų, kurie būdami pačios Bažnyčios elementai lenkia ir kreipia į Katalikų Bažnyčią.
Trečiu klausimu klausiama, kodėl pavartotas pasakymas subsistit in, o ne tiesiog žodis yra.
Būtent toks terminologinis pokytis nusakant Kristaus Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios santykį davė dingstį pirmiausia ekumeninėje srityje įvairiausioms išvadoms. Iš tikrųjų Susirinkimo tėvai tenorėjo pripažinti, kad nekatalikiškose krikščionių bendrijose, kaip tokiose, yra Kristaus Bažnyčiai būdingų bažnytinių elementų. Iš to išplaukia, kad Kristaus Bažnyčios sutapatinimą su Katalikų Bažnyčia nereikia suprasti taip, tarsi už Katalikų Bažnyčios ribų būtų bažnytinė tuštuma. Kartu tai reiškia, kad atsižvelgiant į kontekstą, kuriame pateikiamas pasakymas subsistit in, t. y. į sąsają su vienatine Kristaus Bažnyčia, kuri šiame pasaulyje sutvarkyta ir įsteigta kaip bendruomenė ir valdoma Petro įpėdinio bei bendrystėje su juo esančių vyskupų, perėjimas nuo est prie subsistit in neturi jokios ypatingos teologinės reikšmės, kuri lemtų pertrūkį ankstesnio katalikų mokymo atžvilgiu.
Kadangi Kristaus panorėta Bažnyčia iš tikrųjų toliau egzistuoja (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje, subsistavimo tąsa suponuoja esminę Kristaus Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios tapatybę. Susirinkimas norėjo pabrėžti, kad Jėzaus Kristaus Bažnyčia kaip konkretus subjektas šiame pasaulyje aptinkama Katalikų Bažnyčioje. Tai vienkartinis dalykas, ir įsivaizdavimas, jog subsistit galima padauginti, kertasi su tai, kas norėta pasakyti. Žodžiu subsistit Susirinkimas norėjo išreikšti Kristaus Bažnyčios vienumą ir nepadauginamumą: Bažnyčia istorinėje tikrovėje egzistuoja kaip vienas subjektas.
Priešingai gausybei nepagrįstų aiškinimų, est pakeitimas subsistit in nereiškia, kad Katalikų Bažnyčia atsitraukia nuo įsitikinimo, jog ji yra vienintelė tikra Kristaus Bažnyčia; tai tiesiog reiškia jos didesnį atvirumą ypatingam ekumeniniam poreikiui pripažinti su Katalikų Bažnyčia visiškoje bendrystėje nesančių krikščioniškųjų bendrijų tikrai bažnytinį pobūdį bei matmenį dėl jose esamų gausių šventumo ir tiesos elementų (plura elementa sanctificationis et veritatis). Tad nors Bažnyčia tėra viena ir laikosi [subsistuoja] tik viename istoriniame subjekte, bažnytinės tikrovės esama ir už šio regimo subjekto ribų.
Ketvirtu klausimu klausiama, kodėl Vatikano II Susirinkimas su Katalikų Bažnyčia visiškoje bendrystėje nesančias Rytų Bažnyčias vadina Bažnyčiomis.
Nors ir aišku, kad Kristaus Bažnyčia laikosi (subsistuoja) Katalikų Bažnyčioje, pripažinimu, jog už jos regimos sąrangos ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų, suponuojamas nekatalikų Bažnyčių bei bažnytinių bendrijų nors ir skirtingas bažnytinis pobūdis. Jos irgi nėra beprasmės ir bereikšmės ta prasme, kad Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis.
Tekste pirmiausia atsižvelgiama į su Katalikų Bažnyčia visiškoje bendrystėje nesančių Rytų Bažnyčių tikrovę ir, primenant įvairius Susirinkimo tekstus, joms pripažįstamas dalinių ir vietinių Bažnyčių titulas bei jos vadinamos katalikų dalinių Bažnyčių seserimis, nes vienybę su Katalikų Bažnyčia išlaikė dėl apaštališkosios įpėdinystės ir galiojančios Eucharistijos, kurios šventimu jose statydinama ir auga Dievo Bažnyčia. Deklaracijoje Dominus Iesus jos net pabrėžtinai vadinamos tikromis dalinėmis Bažnyčiomis.
Nepaisant aiškaus jų dalinės Bažnyčios būties ir su tuo susijusios išganomosios vertės pripažinimo, dokumente nebuvo galima nepabrėžti šių dalinių Bažnyčių būčiai būdingo trūkumo (defectus). Dėl jų Bažnyčios eucharistinės sampratos, kur akcentuojama susivienijusios Kristaus vardu švęsti Eucharistijos ir vadovaujamos vyskupo dalinės Bažnyčios tikrovė, jos dalines Bažnyčias laiko visiškai dalinėmis. Iš to išplaukia, kad, turint prieš akis pamatinę visų dalinių Bažnyčių ir joms vadovaujančių vyskupų lygybę, kiekvienai iš jų būdinga vidinė autonomija, o tai aiškiai turi padarinių mokymui apie primatą, kuris, pasak katalikų mokymo, yra paties dalinės Bažnyčios egzistavimo esminis vidinis pradas. Visada, savaime aišku, pabrėžtina, kad Petro įpėdinio, Romos vyskupo, primatas suvoktinas ne kaip išorinis priedas ar konkuravimas su dalinių Bažnyčių vyskupais. Primatas vykdytinas kaip tikėjimo vienybės ir bendrystės tarnyba, neperžengiant ribų, išplaukiančių iš Dievo įstatymo ir neliečiamos, dieviškos, Apreiškime pateiktos Bažnyčios sandaros.
Penktu klausimu klausiama, kodėl Bažnyčios titulas nepripažįstamas iš Reformacijos kilusioms bažnytinėms bendrijoms.
Šiuo atžvilgiu pasakytina, kad žaizda dar gilesnė apaštališkosios įpėdinystės ir galiojančios Eucharistijos neišlaikiusių bažnytinių bendrijų atveju; todėl jos yra ne Bažnyčios tikrąja šio žodžio prasme, bet bažnytinės bendrijos, kaip liudija Susirinkimo ir posusirinkiminis mokymas. Net jei šios aiškios ištaros tose bendrijose ir taip pat tarp katalikų sukėlė sunkumų, neaišku, kaip toms bendrijoms būtų galima priskirti Bažnyčios titulą, kai jos nepripažįsta katalikiškai suprantamos teologinės Bažnyčios sąvokos ir stokoja Katalikų Bažnyčios esminiais laikomų elementų. Bet būtina neužmiršti, kad toms bendrijoms, kaip tokioms, dėl jose realiai esamų įvairių šventumo ir tiesos elementų neabejotinai būdingas bažnytinis pobūdis ir iš to išplaukianti išganomoji vertė.
Nauju Tikėjimo mokymo kongregacijos paskelbtu dokumentu, kuriame iš esmės tęsiamas Susirinkimo ir posusirinkiminio Magisteriumo mokymas, aiškiai primenamas katalikų mokymas apie Bažnyčią. Jame atmetami net tarp katalikų paplitę nepriimtini požiūriai ir pateikiama vertingų gairių ekumeniniam dialogui tęsti; toks dialogas yra nuolatinis Katalikų Bažnyčios prioritetas, tai patvirtino Benediktas XVI jau pirmoje savo žinioje Bažnyčiai (2005 m. balandžio 20 d.) ir daugeliu kitų progų, ypač per savo apaštališkąją kelionę į Turkiją (2006 m. lapkričio 28 d. gruodžio 1 d.). Tačiau kad dialogas būtų tikrai konstruktyvus, greta atviro pokalbio, partneriui būtina ištikimybė katalikų tikėjimo tapatybei. Tik tada bus galima pasiekti visų krikščionių vienybę esant vienai kaimenei ir vienam ganytojui (plg. Jn 10, 16) ir užgydyti žaizdas, vis dar trukdančias Katalikų Bažnyčiai pilnatviškai įgyvendinti savo visuotinumą istorijoje.
Katalikiškas ekumenizmas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paradoksalus. Pasakymu subsistit in Vatikano II Susirinkimas norėjo darniai išreikšti dvi mokymo ištaras: kad Kristaus Bažnyčia nepaisant krikščionių susiskaldymo pilnatviškai egzistuoja tik Katalikų Bažnyčioje ir kad už jos sąrangos, vadinasi, su Katalikų Bažnyčia visiškoje bendrystėje dar nesančiose Bažnyčiose bei bažnytinėse bendrijose, esama gausių šventumo ir tiesos elementų. Atsižvelgiant į tai, Vatikano II Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio vartojamas terminas plenitudo (unitatis/catholicitatis), turintis padėti geriau suprasti tam tikra prasme paradoksalią situaciją.
Net jei Katalikų Bažnyčia ir išsiskiria išganymo priemonių pilnatve, krikščionių susiskaldymas trukdo Bažnyčiai įgyvendinti jai būdingą katalikiškumo pilnatvę tuose savo vaikuose, kurie jai priklauso pagal krikštą, bet yra atsiskyrę nuo visiškos bendrystės su ja. Taigi kalbama apie Katalikų Bažnyčios pilnatvę, kuri jau yra dabar ir kuri turi augti su ja visiškoje bendrystėje nesančiuose broliuose bei seseryse ir kartu taip pat jos pačios nuodėminguose vaikuose, kol džiaugsmingai pasieks visą amžinosios garbės pilnatvę dangaus Jeruzalėje. Pilnatvės didėjimas šaknijasi vienybės su Kristumi dinamikoje: Vienybė su Kristumi kartu yra vienybė su visais kitais, kuriems jis save dovanoja. Negaliu turėti Kristaus vienas sau; jam priklausyti galiu tik vienydamasis su tais, kurie tapo ar taps jam priklausančiais. Komunija traukia mane iš manęs paties jo link ir per tai kartu vienybės su visais krikščionimis link.