Meilė ir atsižadėjimas

23 eilinis sekmadienis (C)
Išm 9, 13–18b; Fm 9–10. 12–17; Lk 14, 25–33

Evangelijoje aprašytoms „gausioms minioms“ turėjo daryti didžiulį įspūdį Jėzaus mokymas ir garsas apie jo daromus stebuklus. Jis aiškina, kad žavėjimasis ar smalsavimas toli gražu nereiškia įsipareigojimo būti tikru mokiniu. Norint būti Jėzaus mokiniu ir tikru sekėju, reikia įvykdyti tam tikras sąlygas. Trys Jėzaus iškeltos sąlygos skamba neįprastai – jas būtina „išversti“ į šiandienos kalbą. Reikalavimas „laikyti neapykantoje“ nereiškia „neapkęsti“. Mato evangelijoje šis Jėzaus pasakymas pateiktas ne tokia radikalia forma: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37). Taigi čia kalbama ne apie neapykantą įprastine šio žodžio prasme, bet apie su niekuo nesulyginamą paties aukščiausio laipsnio meilę. Jėzus nori, kad jį mylėtume kitokia meile, labiau negu tėvus ar šeimos narius. Evangelistas Lukas pavartojo šį posakį norėdamas kuo radikaliau perteikti Jėzaus reikalavimą. Mūsų prigimtiniai jausmai paženklinti egoizmo, siekiame pasitenkinimo. Jėzus prašo nuskaistinti ribotus, netobulus natūraliuosius jausmus, kad galėtume priimti tobulą, pačią skaisčiausią dievišką meilę. Turime suprasti, kad Jėzaus gyvenimo laikais giminystės ryšiai buvo dar svarbesni ir įtakingesni negu dabar. Dabar visuomeniniame gyvenime pašiepiame „švogerystę“, o anuomet be šeimos klano ir giminių palaikymo žmogus negalėjo išgyventi. Jėzus reikalauja sąmoningai atsiriboti nuo giminystės ryšių ir įsipareigoti jo mokymui. Kartais šie žodžiai neteisingai suprantami, tarsi Jėzus reikalautų atsisakyti giminių ir net jų neapkęsti, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Iš Jėzaus mokinio reikalaujama Evangelijos požiūriu naujai suvokti gyvenimo vertybes ir tikslus. Jėzus ragina „laikyti neapykantoje” net savo gyvybę. Tai dar aiškiau parodo, jog čia jis moko nuskaistinti savo širdį ir išlaisvinti ją nuo bet kokio egoizmo. Jėzus yra ne vienas iš daugelio mokytojų, bet Dievo Sūnus, todėl reikalauja tobulo atsidavimo, viso tikėjimo, visos meilės. Tokią nuostatą išreiškia apaštalas Paulius: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas” (Fil 1, 21). Antrajame skaitinyje matome, kaip ta meilė įgyvendinama. Apaštalas Paulius rašo „mylimajam bendradarbiu Filemonui“ ir kreipiasi į jį „meilės vardu“ užtardamas vergą Onesimą. Apaštalas ragina jį priimti jau „ne kaip vergą, o kaip mylimą brolį“. Turėdami omenyje anuomet įprastus vergo ir jo šeimininko santykius, galime suvokti, kokį radikalų perversmą širdyse daro Kristaus meilė. Apaštalo laiškas tarsi atbaigia Evangelijos mokymą.

Antra Jėzaus keliama sąlyga yra nešti kryžių ir sekti jį. Kryžių teko nešti ir dviem drauge su Jėzumi nukryžiuotiems nusikaltėliams, tačiau vienam iš jų tai nebuvo išganinga. Jėzaus mokinys neturi gėdytis to, kad žodžiu ir veiksmu seka Jėzumi. Yra daugybė būdų, kaip sekti Jėzumi ir nešti kryžių, – tiek, kiek esama gyvenimo kelių bei situacijų. To paties žmogaus gyvenime vienokį kryžių gali tekti nešti jaunystėje, kitokį – tapus šeimos tėvu ar motina, o dar kitoks kryžius gali lydėti senatvėje. Daugelis šventųjų paliudijo, kaip sekti Jėzumi būnant skirtingo amžiaus ir luomo, įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Šv. Pranciškus Salezas XVII a. pradžioje mokė, kad Jėzaus sekimo būdų yra tiek, kiek darbų ir profesijų. Tikras Jėzaus sekimas viską pagražina ir ištobulina. Krikščionis turi siekti, kad jo darbas ir gyvensena derėtų su tikėjimo išpažinimu. Vatikano II Susirinkime naujai iškeltas pasauliečių vaidmuo įgyvendinant Jėzaus mokymą savo gyvenimo bei darbo aplinkoje. Savitus Jėzaus sekimo kelius bei būdus siūlo pašvęstojo gyvenimo tradicijos, apaštališkieji bei bažnytiniai judėjimai.

Trečioji sąlyga – Jėzaus mokinys turi atsisakyti nuosavybės, t. y. perleisti Jėzui savo nuosavybės teisę, tapti savo nuosavybės prievaizdu. Prievaizdas privalo nuolat duoti ataskaitą, kaip valdoma nuosavybė. Jis gali naudotis valdomomis gėrybėmis, tačiau iš tikrųjų pats nieko neturi. Taigi krikščionis privalo parduoti visą savo nuosavybę. Vadinasi, kiekvienas Jėzaus mokinys turi vidujai būti laisvas nuo bet kokio godumo ir prisirišimo prie gėrybių, budėti, kad jo širdis nebūtų užimta ir Jėzus užimtų joje pirmą vietą.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“